Viskas yra tikra

Pokalbis su režisieriumi Asifu Kapadia

„Amy“
„Amy“

Šeštadienį Berlyne vykusioje Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonijoje geriausiu Europos dokumentiniu filmu paskelbtas britų režisieriaus Asifo Kapadios filmas „Amy“. Tai pasakojimas apie vieną šiuolaikinės populiariosios kultūros žvaigždžių – dainininkę Amy Winehouse (1983–2011). „Amy“ – preciziškai sumontuotas, įžvalgus filmas, kuriame iškyla linksma ir sąmojinga, įsimylėjusi ir subtili, pikta ir erzinanti, autodestruktyvi ir kenčianti dainininkė. Režisierius nieko nekaltina ir neteisina, tik pirštu baksnoja į negailestingas medijas ir rodo, kaip bulvarinių leidinių „moralė“ deformuoja menininkės gyvenimą ir portretą. Lietuvos ekranuose filmas pasirodys netrukus, dar iki Naujųjų.

 

Asifas Kapadia – išeivių iš Indijos sūnus. Jis gimė 1972 m. Anglijoje, mokėsi Karališkame meno koledže. Kapadia išgarsėjo pilno metražo dokumentiniu filmu „Senna“ (2012), pasakojančiu apie brazilų lenktynininką Ayrtoną Senną. Pateikiame režisieriaus interviu „The Washington Post“ ir „Wysokie obcasy“ fragmentus.

 

Ar buvote Amy Winehouse gerbėjas?

Nesiklausiau jos muzikos, nors kai kurias dainas, be abejo, žinojau, nes jos visąlaik skambėjo per radiją. Niekad nebuvau jos koncerte. Nebuvome susitikę, nors turėjome ne kartą prasilenkti, nes, kaip ir ji, esu kilęs iš Šiaurės Londono. Ji gyveno netoliese. Pradėjęs kurti filmą, buvau jos pasaulyje svečias, marginalas.

 

Kaip įėjote į tą pasaulį?

Susitikau su jos pažįstamais, bendradarbiais, artimaisiais. Pasižiūrėjau archyvines vaizdajuostes, kurias iš jų gavau. Jose Amy buvo laiminga, juokinga, protinga. Ji kėlė simpatiją. Pagalvojau, kad galėčiau praleisti su ta mergina šiek tiek laiko. Susidraugauti. Vedliu po jos gyvenimą tapo jos dainos – Amy parašyti tekstai yra puikūs. Viskas juose susiję su meile: meilės troškimu, meilės davimu, sudaužyta širdimi, palikimu, santykiais su tėvais, buvimu nepakankamai mylima, noru pamilti save. Amy nežinojo, ar žmonės nori būti su ja dėl jos charakterio, ar dėl šlovės ir turtų. Vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitikėjo, buvo senelė. Ji mirė, kai buvo leidžiama debiutinė dainininkės plokštelė. Kalbėjausi ir su jos mama. Ji buvo labai nuoširdi. Prisipažino, kad nemokėjo būti mama, nes motina jos neišmokė, ką tai reiškia. Žmonės daug metų vertino tą merginą pagal jos išvaizdą ir neturėjo žalio supratimo, kas ji iš tikrųjų yra. Nenorėjau pasiduoti tam ne vienus metus dominavusiam bulvarinės žiniasklaidos požiūriui į Amy.

 

Artėjote prie Amy pirmiausia kalbėdamasis su jos artimaisiais, tačiau filme neparodėte jų veidų.

Šiame filme svarbiausia yra Amy, jos kūnas, akys, veidas. Permaina, kuri joje įvyko. Svarbiausias yra jos balsas, o kitų pasisakymai – tai diskretiškas choras, kuris pamažu pasigirsta fone. Kino požiūriu tai įdomiau už „kalbančias galvas“. Be to, mano pašnekovai buvo paprasti žmonės, nepratę pasisakyti prieš kino kamerą. Todėl įrašinėjau tik garsą. Sėdėjome prieblandoje, kartais beveik tamsoje, ir kalbėjomės.

 

Iš pradžių jie visi sakydavo, kad turi mažai laiko, tik pusvalandį. Pokalbis baigdavosi po dviejų, trijų, penkių valandų. Kai kurie verkė. Dauguma jų vis dar gedėjo. Visada klausdavau, ar neturi Amy nuotraukų arba filmų, kur ji užfiksuota. Dažniausiai atsakydavo, kad ne. Tačiau paskui pamažu atsiverdavo. Jie norėjo išsikalbėti, nusimesti tą svorį. Kai kuriems pokalbis buvo terapija. Pynėsi daug jausmų: pyktis, kaltės jausmas, įtampa. Dažnai pokalbio pabaigoje jie sakydavo, kad vis dėlto ką nors turi – fotografiją, mobiliojo telefono įrašą, išsaugotą SMS. Jų dėka, taip pat naudodamiesi Youtube, oficialiais leidyklų įrašais, surinkome filmo vaizdo medžiagą.

 

Kodėl įrašų neatiduodavo iškart? Gal Jūsų pašnekovai rūpinosi, kad nebūtų pažeistas jų privatumas, gal bijojo skausmingų prisiminimų, o gal kaltės jausmo?

Dėl visų tų priežasčių. Be abejo, yra ir kaltės jausmas, pyktis ir neviltis, kad niekas nesulaikė Amy. Beveik visi tvirtino, kad padarė viską, ką galėjo, o kalti kiti. Buvo ir tokių, kurie suvokė, kad deramai ja nepasirūpino ir kad buvo galima padaryti daugiau. Jie sakė, kad tada buvo „ant bangos“. Juk visiems taip puikiai sekėsi, kaip galėjo būti kitaip?

 

Galima būtų apkaltinti ne vieną.

Gyvenimas daug sudėtingesnis už vaidybinį kiną, kur žiūrovui sakoma: „Tai buvo būtent tas momentas. Jeigu būtume jį supratę tą vienintelį kartą, viskas būtų susiklostę kitaip.“ Bet gyvenime nebūna kaip filme. Visa mūsų patirtis sumuojasi į tai, kas esame. Kiekvienas turėjo savo mažutį vaidmenį, tarp jų ir klausytojai, žmonės, kurie pirko bilietus į koncertus, nors suvokė, kad Amy yra prastos formos. Bet būtinai norėjo ją pamatyti prieš jai mirštant.

 

Scenoje su paparaciais jų fotoaparatai skamba lyg šūviai.

Esu režisierius. Nereikia idealizuoti dokumentinių filmų, manyti, kad viskas juose gryna. Mane įkvėpė Martino Scorese’s „Įsiutusio buliaus“ scena, kur vyksta kova ir šaudo blykstės. Norėjau sukelti pojūtį, ką reiškia būti atakuojamam bandos kamerų. Blykstėje yra daug prievartos.

 

Kai pradėjote kurti filmą, Amy tėvas Mitchas Winehouse’as buvo Jūsų pusėje. Dabar jis kaltina Jus melu.

Susitikome su Mitchu porą kartų. Elgiausi su juo garbingai. Pasakiau, kad esu kaip baltas popieriaus lapas – nieko nepažįstu, nieko nežinau, neturiu savo nuomonės šia tema. Pažadėjau, kad padarysiu interviu, parodysiu medžiagą ir papasakosiu istoriją. Taip ir padariau. Į Mitcho priekaištus galiu atsakyti: tegu jis pasiklauso „Rehab“. Amy tekstuose viskas yra juodu ant balto. Jos dainos pačios pasakoja, kas vyksta, aš tik pabrėžiu tai vaizdu. Mitchas filme mato kažką, ko aš nesugebu pastebėti, kažką, kas jam labai trukdo. Aš tik kartoju, kad tai nėra filmas apie jį. Gal būtent tai ir yra jo problema?

 

Mitchas yra filmo antiherojus. Po filmo premjeros Kanuose žiūrovai jį tiesiog pasmerkė.

Filmas dokumentuoja mano atradimus. Rodo, kad daug žmonių Amy vardu priiminėjo sprendimus, kurie nebūtinai buvo jai geri. Ji savimi nepasitikėjo. Amy buvo linkusi paklusti stipriems balsams, o Mitcho balsas jai buvo stipriausias. Ją traukė į visas puses iškart. Iki šiol yra žmonių, kurie nori turėti gabalėlį Amy, pasinaudoti ja. Šis filmas man padėjo suprasti, ką reiškė būti Amy Winehouse. Manau, tai buvo didelis iššūkis.

 

Ar cenzūravote save? Ar vengėte rodyti šokiruojančius fragmentus, kad nepriartėtumėt prie bulvarinės žiniasklaidos hienų, kurios su malonumu mėnesių mėnesius fiksavo žvaigždės žlugimą, lygio?

Turėjau tūkstantį valandų filmuotos medžiagos. Buvo ne tik daug niūrių momentų, bet ir lengvų, humoristinių akimirkų. Košmariški pasirodymai ir tie genialieji. Esminis momentas man buvo montažas, nes nenorėjau, kad visas filmas būtų vienos gaidos. Kai kurie įrašų fragmentai mane siutindavo, pavyzdžiui, kur rodoma beveik nesąmoninga Amy scenoje. Norėjau užlipti ant scenos ir ją pakratyti. Daug scenų pernelyg šokiravo. Jos buvo siaubingos. Daug ko nusprendžiau nerodyti, nors dažnai tie kadrai buvo prieinami internete. Nenorėjau, kad apie juos vėl kalbėtų žiniasklaida.

 

Filme daug netikėtų įrašų, kad ir tas, kur keturiolikmetė Amy dainuoja „Happy Birthday“. Akimirką net pagalvoji, ar tai ne dabar suvaidinta scena.

Filme viskas autentiška. Tai Amy, o ne aktorė.

 

Ar tai, kad dabar gausu mobiliaisiais telefonais filmuotų kadrų, pakeitė dokumentinių filmų pobūdį?

Sukūriau jau du dokumentinius filmus. Įdomu, kad kai Sennos ar Amy laikais žmonės ką nors filmavo telefonu, jiems net į galvą neatėjo, kad tai bus panaudota filme. Dabar visa tai vyksta pernelyg sąmoningai.

 

Kalti įvairūs „realybės šou“?

Taip. Kai kas svarsto: „Nufilmuosiu tai dėl visa ko. Jei kada nors išgarsėsiu, žmonės turės mano jaunystės filmus.“

 

Parengė K. R.