Laukdavome magiško laiko

Leonardo DiCaprio apie „Hju Glaso legendą“

Leonardo DiCaprio ir Alejandras Gonzálezas Iñárritu filmuojant „Hju Glaso legendą“
Leonardo DiCaprio ir Alejandras Gonzálezas Iñárritu filmuojant „Hju Glaso legendą“

Penktadienį Lietuvos ekranuose pasirodo Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmas „Hju Glaso legenda“ („The Revenant“, JAV, 2015), šiemet pelnęs daugiausia „Oskarų“ nominacijų. Pagrindinį filmo herojų – amerikiečių medžiotoją Hugh Glassą (1780–1833) – suvaidino Leonardo DiCaprio. Pateikiame Nelly Holmes interviu, kuriame aktorius pasakojo apie „Hju Glaso legendos“ sukūrimą, ištraukas.

 

Ar yra filmas, kuris Jus įkvėpė, atvėrė akis į kitą pasaulį, kai dar tik pradėjote savo karjerą?

Lengvai galiu atsakyti į šį klausimą. Kai buvau pradedantysis aktorius, tokiu filmu man tapo Martino Scorsese’s „Taksistas“, Robertas De Niro jame atliko pagrindinį vaidmenį. Iki šiol prisimenu, kaip susitapatinau su herojumi, pajutau jo vienatvę, o paskui jis staiga mane išdavė, prisimenu požiūrį į jį filmo pabaigoje. Manau, kad tai vienas didžiausių nepriklausomo kino istorijos filmų. Be šio buvo ir kitų. Prisimenu ir vesternus, ir Tarkovskį. Bet „Hju Glaso legenda“ – visais požiūriais unikalus filmas. Žinojau, kad Alejandro nori sukurti epinę kino poemą. Jos paprastas linijinis siužetas – žmogus grumiasi su gamta. Iš pradžių tai istorija apie kerštą, bet palaipsniui ji tampa vis labiau egzistencine, kai herojus supranta, kad jis ne tik nori gyventi, bet ir įgyvendinti savo tikslą. Tai įvyksta po to, kai jis praranda visiškai viską. Žinojau, kad tai bus išskirtinė patirtis – šį filmą sunku lyginti su bet kuriuo ankstesniu. Iš dalies todėl mes ir leidomės į avantiūrą, ir dar todėl, kad norėjome pamatyti, kokį filmą pavyks sukurti iš tokio sukrečiančio scenarijaus. Filmavome devynis mėnesius ir viskas, kas mus supo, padėjo atgaivinti tą ypatingą personažą.

 

Ar tai, kaip šis personažas, gyvenęs prieš du šimtus metų, kovėsi už savo gyvybę, atliepia mūsų laikams? Ar norint pasiekti rezultatą Jums buvo svarbi tikra fizinė kančia, kurią Jums ir kolegoms teko patirti per filmavimą?

Filme rodomas menkai aprašytas Amerikos istorijos tarpsnis. Tam tikra prasme kūrėme mokslo populiarinimo švietėjišką filmą apie laikus, kai JAV teritorijoje dar nebuvo valstybės, tik atskiros anglų ir prancūzų kolonijos, kur žmonės kovėsi už gamtos išteklius ir valdžią. Pabandėme įsivaizduoti, koks tada buvo ir kaip atrodė pasaulis, kaip jo viduje gyveno žmonės ir kaip jie bendravo. Bet filmas iš esmės yra apie žmogaus ir gamtos santykius. Juos išsiaiškinti, man regis, svarbu būtent dabar, todėl filmas, be abejo, aktualus. Kaip tik tai mes su Alejandro ilgai svarstėme. Po pramoninės revoliucijos į Vakarus plūstelėjo milžiniška banga, trokštanti Naujojo pasaulio išteklių, ir tai atvedė prie vietinių gyventojų genocido.

Taip sutapo, kad paraleliai su „Hju Glaso legendos“ filmavimu kūriau dokumentinį filmą apie globalų atšilimą. Teko važinėti po visą pasaulį. Pavyzdžiui, Kanadoje, Pietų Amerikoje ir Indonezijoje yra tas pats – ten vykstama naftos ir naudingų iškasenų, vietiniai gyventojai išstumiami iš jų žemių, aukojamos visos kultūros, jos naikinamos dėl išteklių.

Man patinka, kaip subtiliai Alejandro parodė indėnus, apsieidamas be stereotipų ir karikatūrų. Jis parodė juos labai humaniškus, parodė įvairias gentis, jų skirtumus ir sugebėjo perteikti šių žmonių pasaulio suvokimą. Bet svarbiausia, kad jis perteikė tą dvasios jėgą, su kuria šie žmonės kovojo už savo palikimą, savo žemę ir teisę joje gyventi. Daugeliui tokia kova už nepriklausomybę ir kultūrinį savitumą aktuali ir dabar.

 

Oro ir gamtos sąlygos – svarbus šio filmo elementas. Papasakokite, kaip rengėtės filmavimui, kaip repetavote?

Turėjau daug medžiagos. Iš „Traperio dienoraščio“ sužinojau, kad Amerikos istorijoje buvo laukinis laikotarpis, kai absoliučiai visi medžiojo kailinius žvėris. Tas laikotarpis beveik nedokumentuotas, todėl apie jį nieko nežinome. Tačiau daugiausia šio laikotarpio įvykiai suformavo tokią Ameriką, kokia ji yra dabar.

Anksčiau man neteko filmuotis tokiuose filmuose. Tai unikali patirtis. Repeticijų buvo labai daug. Operatorius Emmanuelis Lubezkis ir Alejandro siekė, kad net statiški gamtos kadrai įgytų epiškumo, bet kartu norėjo perteikti gilius asmeninius personažų išgyvenimus. Kad būtų didelės erdvės pojūtis, bet kartu ir artimas kontaktas su herojumi. Iš pradžių – bendras planas a la Davidas Leanas, paskui – žvilgsnis į personažo sielą. Rezultatas, man regis, pavyko, ir žiūrovas pajus herojaus kvėpavimą, jo prakaitą ir kraują. Bent jau aš anksčiau nemačiau nieko panašaus. Jie norėjo sukurti kinematografinę realybę, o tam būtini pasirengimo, repeticijų mėnesiai. Kiekviena diena šiek tiek priminė teatrą: mes repetavome, tyrinėjome savo herojus, juos tobulinome. Iš šalies tai primena kalėjimą, bet iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai – tai mus išlaisvino. Kai dienos pabaigoje likdavo valanda arba pusantros prieš saulėlydį, ateidavo laikas, kai šviesa pasidarydavo tiesiog magiška ir labai tinkama filmuoti. Laukdavome to magiško laiko. Filmuoti buvo nelengva, nes turėjome dirbti tiksliai kaip šveicariškas laikrodis.

 

Kas buvo sunkiausia filmuojant?

Nors mano personažui teko daug išbandymų, žinoma, sunkiausia buvo ištverti siaubingą šaltį. Kartais temperatūra būdavo 40 laipsnių žemiau nulio. Per tokį šaltį net kameros negalėjo dirbti, ką jau kalbėti apie mūsų veidus ir rankas. Manau, kiekvienas aktorius su siaubu prisimins nušalusias rankas, nes jos buvo nuolatinio skausmo priežastis. Be abejo, žinojau, kad šaltis bus būtina darbo filme sąlyga, bet nuo to nė kiek ne lengviau. Filmas – atvira ir nuoširdi istorija iš dalies ir todėl, kad mes iš tikrųjų pajutome tai, ką jautė tie traperiai. Buvo labai sunku.

 

Ar Jūsų herojus turi realų prototipą?

Taip, tai kolonistas Hugh Glassas. Bet mes pridėjome jo paveikslui truputį epiškumo ir pavertėme jį gyvu Polio Banjano (amerikiečių folkloro personažas, galingas medkirtys, – red. past.) įsikūnijimu. Prisipažinsiu, man sunku lygintis su savo herojumi. Neturiu jo patirties miegoti nužudyto žvėries viduje, todėl negaliu remtis savo pojūčiais ar prisiminimais. Bet galiu visiškai pasinerti į personažą ir pasistengti pasiduoti jo instinktams.

 

Ką manote apie ypač žiaurias filmo scenas? Režisierius sakė, kad tada toks buvo laikas.

Matyt, jaučiu potraukį filmams, kuriuose didelė prievartos koncentracija kadre, o gal nesu labai jautrus, bet man šis filmas – ideali konkretaus istorinio periodo iliustracija. Tai man svarbiau už abejones, kad atskiri epizodai pernelyg žiaurūs. Mes nebūtume sugebėję papasakoti šios istorijos, neparodę prievartos, – tikrai toks buvo laikas. Jei norime ekrane siekti tiesos, reikia viską rodyti nepagražinus. Tačiau jei nesigilinsime į socialinius ir panašius aspektus, man tiesiog patinka toks kinas ir aš manau, kad jis turi būti autentiškas. Filme „Hju Glaso legenda“ idealiai suderinta prievarta, grožis ir gamta. Būtent to ir siekėme – norėjome parodyti pirmykštį gamtos žiaurumą ir grožį.

 

Nors filmas hiperrealistiškas, pagrindinis veikėjas mąsto apie savo santykius su Dievu, gamta, žmonėmis ir savimi.

Taip ilgai būti laukinėje gamtoje – visada egzistencinė situacija. Todėl tai tikrai daugiausia dvasios istorija. Pasakojome gana banalią istoriją: žmogus viską prarado, net sūnų, ir štai jam atsirado galimybė atkeršyti tam, kuris jį privertė kentėti. Bet mes su Alejandro stengėmės poetiškai atskleisti, koks herojus buvo iš pat pradžių, kaip pasikeitė, kur atėjo ir koks buvo jo pasirinkimas. Šiame filme svarbu pamatyti herojaus raidą, pasistengti suprasti vidinį skausmą.
 

Jūsų herojui filme retai tenka galimybė pakalbėti. Kaip tai paveikė Jūsų darbą?

Kaip tik tai man labai patiko. Kai perskaičiau scenarijų, pradėjau kabinėtis prie Alejandro prašydamas išmesti iš scenarijaus kuo daugiau replikų. Norėjau kuo mažiau dialogų, nes būtent tai ir buvo mano uždavinys – parodyti ekrane emocinę žmogaus būseną be žodžių. Kiekvienąkart, kai reikėjo kalbėti, siūliau išmesti viską ir palikti tik esmę. Hju Glasas žodžiais nesišvaisto ir iškart eina prie reikalo. Jam visai nebūtina kalbėti su daugybe žmonių, kad tai padarytų. Viską, ką jis patiria, matome jo akimis, išgyvename istoriją nesiklausydami dialogų. Mano filmografijoje labai daug plepių personažų. Čia man teko visai kita patirtis ir tai buvo vienas motyvų, padėjusių filmuotis. Beje, daug kas nebuvo suplanuota, gamta mums pateikdavo tokių staigmenų, kad tekdavo reaguoti ne pagal planą, bet visiškai nuoširdžiai.

 

Dalis filmo kurta Argentinoje, nes Kanadoje kažkodėl iškrito per mažai sniego.

Gamtos sąlygos buvo siaubingos. 2015 metais Kalgaryje buvo fenomenaliai šilta. Filmavome ten, kur turi būti daug sniego, bet paskui užgriuvo anticiklonas ir viskas ištirpo. Jokio sniego, jokio ledo. Stojome kelioms savaitėms ir taip atsitiko dusyk. Pusantro mėnesio visai nebuvo sniego. Todėl teko važiuoti į Argentiną. Finalinį susidūrimą filmavome būtent ten, nes ten buvo ir sniegas, ir upė. Nors ir Argentinoje kartais tekdavo kastuvais mėtyti sniegą nuo kalnų, kad būtų galima nufilmuoti stambų planą. Tai vyko visur, gamta krėtė pokštus, todėl filmavimas taip užsitęsė.

 

Parengė K. R.