Kuo mažiau būdvardžių

Sunku nepritarti šiųmečiui JAV kino akademijos sprendimui: Tomo McCarthy „Sensacija“ („Spotlight“, JAV, 2015) pelnytai gavo geriausio filmo „Oskarą“. Paradoksas, bet šis aiškios koncepcijos ir struktūros, tiksliai suvaidintas filmas labiau primena klasikinį europietišką kiną, kuris, deja, pastaraisiais metais primiršo, kad gali formuluoti visuomenei svarbius klausimus, kelti opias temas, rodyti paprastus, bet tiesos siekiančius žmones.

Aktorius, prodiuseris, scenaristas, režisierius McCarthy ir kituose savo filmuose tyrinėjo kasdienybę, kurioje, kaip kad prieš „Sensaciją“ sukurtame filme „Batsiuvys“, staiga atsiranda jos įprastą tėkmę griaunantis veiksnys. „Sensacijoje“ tokiu tampa naujasis „The Boston Globe“ redaktorius Martinas Baronas (Liev Schreiber). Redakcijoje jo laukiama kaip ir kiekvieno naujo vadovo – tikintis, kad permainos nebus pernelyg skausmingos. Iš pat pradžių akivaizdu, kad jis „kitas“ – ne iš Bostono (neatsitiktinai dar XIX a. pabaigoje Henry Jamesas vieną savo romanų pavadino „Bostoniečiai“, pabrėždamas ypatingą miesto mitologiją) ir dar žydas. Kad jis svetimas, netiesiogiai prabils ir Bostono kardinolas, padovanojęs naujajam redaktoriui Katekizmą. Tačiau būtent Baronas, analizuodamas dienraščio potencialą, ir užčiuops svarbią temą, kuri iki tol atsidurdavo žinučių ar redaktoriaus apžvalgų skiltyse, kur fiksuojama, kad dar vienas kunigas nuteistas už lytinį priekabiavimą, įtartas pedofilija ir pan. Baronas mano, kad tai didelė tema ir paveda „Spotlight“ (lietuviškai, matyt, tai būtų „Dėmesio centre“) skyriui patyrinėti, kaip Bažnyčia stengiasi užglaistyti visus tuos skandalus, kaip su ja bendradarbiauja teismai, advokatai, politikai, policija ar paprasti tikintieji, noriai praryjantys teiginį, esą tai tik atskiri atvejai. Baronas įsitikinęs, kad tai – sistema. Jis nori, kad šią sistemą ir atskleistų žurnalistai. Prasideda darbas, kuris truks ilgai, o 2002 metais pasirodęs straipsnis sukels panašių tyrimų laviną visame pasaulyje ir atneš „The Boston Globe“ žurnalistams prestižinę Pulitzerio premiją.

McCarthy nieko neprikūrė – jis nuosekliai papasakojo tikrą istoriją, atkūrė autentiškus redakcijos interjerus, advokatų kabinetus, aktoriai stebėjo savo prototipus – kaip jie kalba, reaguoja, ir stengėsi kuo tiksliau perteikti jų charakterį. Trumpai tariant, filmas – itin sąžininga ir konkreti rekonstrukcija. Tai tiksliai perteikia ir operatorius Masanobu Takayanagi, pabrėžiantis ir ankštų kabinetų ar butų, ir žurnalistinio tyrimo monotoniją. Bet kartu „Sensacija“ yra filmas, rodantis ir pasakantis daug daugiau. Būtent tuo jis išties vertingas. McCarthy ir aktoriai nieko neprikuria, bet tai, kaip Sasha Pfeiffer (Rachel McAdams) ar Michaelas Rezendesas (Mark Ruffalo) reaguoja į kunigų pedofilų aukų pasakojimus, kaip jie stengiasi prakalbinti vaikystėje ne tik fizinę, bet ir moralinę traumą patyrusius žmones, labiau už neįtikėtinus filmo pabaigos skaičius atskleidžia tragedijos esmę. Panašiai reaguoja ir Michaelo Keatono vaidinamas redaktorius Walteris Robinsonas, kuris palaipsniui pradeda suvokia pavojingos sistemos funkcionavimo mechanizmus, kai net artimi draugai pradeda jo vengti ar aiškinti, kur jis turi sustoti, o galiausiai ir savo kaltę. Taip neprikišamai, bet tiksliai „Sensacija“ rodo Bažnyčios įtaką ir galią, kai lyg aštuonkojis ji apraizgo savo melu teismus, mokyklas, miesto elitą, griauna gyvenimus ir toliau nori diktuoti savo vertybes visiems.

„Sensacija“ nesimėgauja atvirais kunigų aukų pasakojimais – jų reikia tam, kad suvoktume, kaip naudojamasi labiausiai pažeidžiamais vaikais iš nepilnų ar asocialių šeimų, kaip išniekinamas jų siekis pakilti iš gyvenimo dugno. Filmas nesityčioja iš religijos, jis yra nuosekliai antiklierikališkas ir pateikia tvirtus argumentus, kaip kad tą, kad po skandalo popiežius Jonas Paulius II paaukštino Bostono kardinolą ir perkėlė jį į Romą.

Nors filme vaidina žvaigždės, „Sensacijoje“ matome ne jas, o įtaigų aktorių ansamblį, kur nė vienas nesistengia būti svarbesnis. Pagrindiniai tyrėjai – paprasti žmonės. Jie turi savo silpnybių, abejonių, kartais nesugeba suvaldyti siaubo, kaip kad epizode, kai vienas iš žurnalistų Mattas Carrollas (Brian d’Arcy James), suvokęs, kad pedofilas gyvena jo gatvėje, puola rašyti perspėjimo kaimynų vaikams, bet yra tikri profesionalai. Jie sunkiai dirba, pasitiki susitikimų su aukomis užrašais, išanalizuoja tonas įvairiausių rašytinių šaltinių, apskritai gali nuversti kalnus, kad įrodytų tiesą.

Ko gero, tiesa ir yra svarbiausia filmo tema, susiejanti „Sensaciją“ su klasikiniais filmais apie žurnalistinius tyrimus, kad ir su Orsono Welleso „Piliečiu Keinu“ (1941) ar Alano J. Pakulos „Visa prezidento kariauna“ (1976), kuriame buvo parodyti žurnalistai, tiriantys „Watergate“ bylą. Kartu tai sukelia nostalgiją, nes „Sensacija“ rodo nykstantį pasaulį – popierinius dienraščius, kurių žurnalistai ieško tiesos ir tiki, kad taip gali pakeisti, pagerinti pasaulį. „Sensacija“ ypač senamadiška atrodo Lietuvoje, kur nėra nė vieno kokybiško dienraščio, o žurnalistai vis dažniau tampa politikų patarėjais ir ministerijų viešųjų ryšių atstovais.

Prieš atiduodamas spausdinti ilgo žurnalistų tyrimo pagrindu parašytą straipsnį, Baronas taiso jį, aimanuodamas, kad vis dar liko per daug būdvardžių. Ši scena – konkreti, bet kartu ji – tiksli tikrosios žurnalistikos, jos siekiamybės metafora.