Noriu, kad viskas atrodytų tikra
Pokalbis su islandų režisieriumi Grimuru Hákonarsonu
„Kino pavasaris“ rodo islandų režisieriaus Grimuro Hákonarsono filmą „Avinai“. Pernai jis tapo Kanų konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis“ nugalėtoju, buvo nominuotas svarbiems Europos kino apdovanojimams. „Avinai“ pasakoja apie du brolius, kurie gyvena ir augina avis nedideliame kaimelyje šalia vienas kito, bet jau keturiasdešimt metų nesikalba tarpusavyje. Kai vieną dieną slėnį pasiekia pavojinga avių liga, broliai sužino, kad jas teks išskersti.
Jūsų filmo tema atrodo itin islandiška. Kodėl nusprendėte kalbėti apie du užsispyrusius brolius, užsiimančius avininkyste?
Man atrodo, kad tie broliai Gumis ir Kidis atspindi mūsų mentalitetą. Islandijoje yra daug panašių žmonių, kurie nori būti nepriklausomi, neprašyti kitų pagalbos. Daugybė islandų nenori niekur keliauti, priklausyti Europos Sąjungai ir pan. – jie nori egzistuoti tik patys sau. Tokio mąstymo yra ir kitur pasaulyje, bet Islandijoje gana daug taip mąstančių žmonių. Du broliai yra kaimynai, bet jie susipykę. Tokie kaimynų konfliktai Islandijos provincijoje – gana įprastas reiškinys. Kai kur nors Islandijoje keliauju, vis girdžiu panašias istorijas.
Ar iš pradžių sugalvojote pasakoti istoriją apie du brolius, ar apie avis?
Norėjau sukurti filmą, kuris vyksta Islandijos provincijoje, nes mano šeima kilusi iš ten, ir papasakoti istoriją apie avininkyste užsiimančius ūkininkus. Mano senelis augino avis. Išgirdau istoriją apie jo brolį ir taip prasidėjo filmo idėja. Tada pagalvojau, kad ji tiks prie avių motyvo – veikėjai gyvena vieni su avimis, todėl šios labai jiems artimos. „Avinų“ scenarijus sudarytas iš šių dviejų elementų – konflikto tarp brolių ir jų meilės avims. Sudėjau juos kartu. Tada dar atsirado pavojus iš išorės – avis puolanti liga, dėl kurios jas reikia išskersti. Todėl broliai turi susivienyti.
Neteko matyti daug islandiškų filmų, kurių veiksmas vyktų mieste. Ar tai įprasta?
Islandijos kino istorijoje būta įvairių bangų, pavyzdžiui, 10-ajame dešimtmetyje buvo daug filmų, kurių veiksmas vykdavo gamtoje, dešimtmečio pabaigoje buvo madinga kurti filmus, kurių veiksmas vyksta Reikjavike, – apie nusikaltėlius ir pan. Po ekonominės krizės 2008-aisiais islandų filmai daugiau kalba apie provinciją. Nežinau kodėl. Galbūt todėl, kad kino kūrėjai ieško savo islandiškosios tapatybės, nori suprasti, kas jie tokie, iš kur kilę. Ekonomikos griuvimas parodė, kad daug kas buvo netikra, todėl pradėjome ieškoti kažko tikro.
Islandiškus filmus taip pat sieja humoro jausmas. Kaip jį apibūdintumėte?
Taip, „Avinuose“ daug juodo humoro. Vien tai, kad broliai gyvena šalia ir nesikalba jau keturiasdešimt metų, truputį juokinga, net absurdiška. Daug islandiškų filmų – dramos su sauso juodojo humoro prieskoniu. Yra ir mirtinai rimtų filmų. Dauguma filmų, kurie rodomi už Islandijos ribų ir kuriuos jūs matote, greičiausiai yra meniniai, bet mes, kaip ir jūs Lietuvoje, kuriame komercinius veiksmo filmus, skirtus masinei islandų auditorijai. Dauguma tokių filmų, žinoma, lieka Islandijoje, o tokie kaip „Avinai“ – keliauja.
Kodėl islandų humoro jausmas juodas?
Tikriausiai todėl, kad esame taip toli Šiaurėje, kur žiema ilga ir tamsi. Žmonės tampa sarkastiški ir tai veikia mūsų gyvenimą. Yra ir negatyvioji pusė, pavyzdžiui, alkoholizmas, depresija, savižudybės. Bet yra ir geroji – žmonės uždaresni, todėl ir kūrybiškesni. Tai veikia mūsų humorą.
Koks, Jūsų nuomone, yra šiuolaikinis islandiškas identitetas?
Manau, aš panašus į tuos brolius. Mano šaknys – provincijoje. Skiriuosi nuo kitų Islandijos režisierių, dauguma kurių yra gimę Reikjavike. Taigi galiu pasiteisinti, kodėl mano filmų veiksmas vyksta gamtoje. Mes tokie maži, o kuo mažesnė bendruomenė, tuo labiau susivienija žmonės, – jei islandų futbolo komanda laimi svarbesnį žaidimą, visi džiaugiasi ir apie tai kalba. Taip pat ir su „Eurovizijos“ dainų konkursu. Žmonės tada labai palaiko Islandiją. Stiprus nacionalinis identitetas, nacionalinė kolektyvinė dvasia.
Ar islandų režisieriai tarpusavyje labai konkuruoja, ar palaikote vieni kitus?
Tokie konfliktai kaip filme Islandijoje labai dažni. Jų yra visur, net parlamente. Taigi ir kine yra konfliktų. Bet naujosios kartos režisieriai, kuriantys sėkmingus filmus, vieni kitiems padedame. Gražiai sutariame, skaitome vieni kitų scenarijus ir patariame.
„Avinus“ filmavo už filmą „Mano vardas Viktorija“ Berlyno kino festivalyje „Sidabriniu lokiu“ apdovanotas Sturla Brandthas Grøvlenas. Kaip jis atsirado projekte ir kaip sekėsi su juo dirbti?
Jis tapo filmo operatoriumi, nes vienas iš filmo finansuotojų buvo Danijos kino institutas, tad turėjome samdyti danus. Operatorių pasamdyti paprasčiau nei islandiškai nekalbančius danų aktorius. Sturla Brandthas Grøvlenas – labai talentingas. Sakyčiau, dabar tai vienas iškiliausių Europos operatorių. Jis turi labai stiprų pasakojamos istorijos ir veikėjų pojūtį. Jam rūpi papasakoti istoriją. Kiekvienas „Avinų“ kadras pasakoja istoriją. Filme mažai kadrų, daug scenų sudaro vienas kadras.
Kuriate ir dokumentinius filmus. Ar tai padeda kuriant vaidybinį kiną?
Dabar baigiu penktą dokumentinį filmą, „Avinai“ – mano antras vaidybinis, prieš tai sukūriau gal 10 trumpametražių. Manau, kad „Avinai“ primena dokumentinį filmą. Daug kas tiki, kad abu broliai – tikri fermeriai, nors jie aktoriai, vaidinantys fermerius. Filme daug stebėjimo scenų, ritmas – lėtas. Manau, dokumentika įkvepia. Kai dirbu su aktoriais, mąstau kaip dokumentininkas. Noriu, kad viskas atrodytų tikra ir autentiška.
Kaip susitvarkėte su avimis? Kaip sekėsi jas režisuoti?
Svarbiausia išsirinkti tinkamą avį. Tai tarsi išsirinkti tinkamą aktorių. Avys buvo ramios ir darė viską, ko norėjome. Aikštelėje buvo tikras ūkininkas, kuris man patarinėjo ir rūpinosi avimis. Aš nesikalbėjau su avimis, bet jis tai darė.
Kaip jas atsirinkote?
Nuvykome į kelis ūkius apžiūrėti avių. Avys turėjo būti gražios (nes ne visos avys yra gražios), didelės, gražaus kūno, mėsingos. Filmavome ramias avis, jos turėjo būti įpratusios prie žmonių. Taigi, buvo svarbu išvaizda ir psichinė būsena. Tai taip jas ir radome.
Kalbėjosi Jorė Janavičiūtė