Smurtas, klasių kova ir vakarėliai
Nauji filmai – „Aukšta klasė“
„Į Lietuvos kino ekranus atkeliauja stiliaus bomba – filmas „Aukšta klasė“, – skelbia filmo platintojų pranešimo spaudai antraštė. Sensacinga frazė ir skambus filmo pavadinimas klaidina potencialius žiūrovus ir primeta supaprastintą britų režisieriaus Beno Wheatley’io filmo interpretaciją. Pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą kartais gali tapti tikru iššūkiu ir neretai pasitaiko netikslių, išpūstų, su filmo prasme prasilenkiančių pavyzdžių. Kultinio rašytojo Jameso G. Ballardo 1975 m. parašytos futuristinės distopijos „High-Rise“ ekranizacijos lietuviškas pavadinimas šio iššūkio neišlaikė – pasirinktas neva patrauklus variantas, menkai atitinkantis romano autoriaus ir režisieriaus vizijas.
Neįvardyto miesto pakraštyje stovi naujas prabangus grėsmingos architektūros 40 aukštų dangoraižis. Jį supa milžiniška automobilių stovėjimo aikštelė ir šalia dygstantys panašūs pastatai. Šiame žmonių avilyje telpa viskas, ko reikia tučtuojau patenkinti fiziniams poreikiams – prekybos centras, sporto salė, keli baseinai ir net slaptas viešnamis. Skirtingų socialinių sluoksnių gyventojai įsikūrę skirtinguose aukštuose, jie naudojasi atskirais liftais ir į nuolat rengiamus vakarėlius kviečia tik artimiausių aukštų kaimynus. Aukščiausiai gyvenantys gauna geriausias vietas automobiliams, išskirtinį aptarnavimą, vieninteliai augina gyvūnus, mėgaujasi kokteiliais ir nevaržomu seksu. Žemesnėje pastato dalyje kilus techniniams trukdžiams ir pradėjus bręsti įtampai dėl viršutinių aukštų privilegijų, nesutarimai peraugs į destruktyvų chaosą ir gąsdinančio smurto proveržius. Nors pagrindinės durys visad atviros, gyventojai ir fiziškai, ir psichologiškai įstringa pastate. Čia į paviršių iškyla slapti jų troškimai ir pasąmoningas noras, kad žiaurus sąmyšis tęstųsi. Taip pastatas tampa klasių kovos metafora.
„Manija, narcisizmas ir galios žlugimas“, – taip dangoraižį apėmusią destrukciją pavadina pagrindinis filmo veikėjas – naujakurys gydytojas Laingas (Tom Hiddleston). Atrodė, celę primenančiame bute vyras ieško vienatvės, bet kaimynų vakarėlių šurmulys greitai įtraukia ir jį. Laingas sugeba išlaikyti atstumą ir išlikti anonimu. Tai, kas vyksta aplink, gydytojo pernelyg neveikia, kol staiga nepagrįstu scenarijaus vingiu jis palūžta ir taip pat nepaaiškinamai finale valgydamas keptą šuns koją atranda keistą pasitenkinimą susiklosčiusia situacija.
Benas Wheatley’is nesirenka lengviausio kelio pasakoti kiek pamišusių personažų istorijas – kiekvienas jo filmas yra vis naujas kino eksperimentas, nors ir stokojantis išbaigtumo. Trisdešimt metų J.G. Ballardo romano teises saugojęs prodiuseris Jeremy Thomasas patikėjo režisieriui sudėtingą užduotį – parodyti pagrindines sudėtingo kūrinio idėjas ir pateikti savitą interpretaciją. Turint omenyje Davido Cronenbergo ekranizuotą Ballardo „Avariją“ (1996), tai nebuvo lengva. „Aukšta klasė“ įtraukia savo vizualumu ir netradicine kino kalba: neįtikėtina scenografija ir kostiumų dizainas, veržli kamera, filmo ritmiką kuriantis energingas montažas bei veiksmą užaštrinantis garso takelis. „Stiliaus“ filme netrūksta, tik antraštėje minėta bomba taip ir nesprogsta. Žiūrėti „Aukštą klasę“ – malonumas, bet ar kas išlieka filmui pasibaigus?
„Aukštos klasės“ dramaturgijoje galima įžvelgti trūkumų – pasakojimas stokoja rišlumo, dauguma personažų – per daug klišiniai savo sluoksnio atstovai. Wheatley’iui pavyko sukurti savitą ir įtikinančią estetiką, įspūdingą – kiek nepatogų reginį, bet pritrūko gilesnės rašytojui svarbiausių temų refleksijos. Ballardo knygose modernaus amžiaus aplinka – miestai, greitkeliai, mašinos, pastatai – atspindi giluminius žmogaus psichikos sutrikimus. Rašytojas metaforiškai perspėja smurto, galios ir dominavimo kulto užvaldytą visuomenę. Romane klasių kalėjimu ir potraukių išlaisvintoju tapęs dangoraižis yra pagrindinis veikėjas ir chaoso katalizatorius. Filme pastatas taip ir netampa grėsmingu vizijos veikėju, dėmesys nukreipiamas į begalę epizodinių personažų. Vertikalaus pasaulio ir kitas „Aukštos klasės“ temas režisierius ir scenarijaus autorė Amy Jump nusprendė tik paliesti, sukurti įspūdingus vaizdus per daug į viską nesigilinant. Kitaip nei skaitydamas Ballardo romaną, žiūrėdamas filmą mėgaujiesi destrukcija ir vizualumu, bet nepradedi mąstyti.