Mieganti šalis
Nauji filmai – „Didybės kapinės“
Anksčiau prieš eidama į naują Apichatpongo Weerasethakulo filmą vis žadėdavau sau, kad bandysiu įminti jo hipnozės paslaptį. Bet žiūrėdama „Didybės kapines“ („Rak ti Khon Kaen“, Tailandas, D. Britanija, Vokietija, Prancūzija, Malaizija, 2015) pagaliau supratau, kad to daryti neverta. Daug svarbiau pasinerti į Weerasethakulo sapną (režisierius kartą yra prisipažinęs, kad ekranizuoja savo sapnus) ir išgyventi tą sunkiai suvokiamą ir paaiškinamą malonumą, patiriamą kino salėje. Šių dienų kine, kai net svarbiuose kino festivaliuose vis dažniau laimi pedantiškos vidutinybės, Weerasethakulo kūryba suteikia galimybę pajusti kino esmę, kuri ir yra sapnas, tik matomas atmerktomis akimis.
Iš pradžių Weerasethakulo filmas primena naivaus tapytojo paveikslą. Čia yra mažas provincijos miestelis, supamas vešlios augmenijos, ligonine paversta mokykla, kurioje gydomi keista liga susirgę kareiviai. Jie kasė kažkokius pamatus ten, kur kadaise buvo istorinių didvyrių kapinės, ir visus ištiko miego liga. Dabar miegantys kareiviai guli didelėje palatoje. Jais rūpinasi gydytojai, lanko artimieji, o jauna mediumė atsakinėja į giminaičių klausimus – Keng gali įeiti į kareivių sapnus, paklausti jų apie mėgstamą sriubą ar slaptą meilužę. Mediumei padeda savanorė slaugė Džendžira. Ši pagyvenusi moteris imasi globoti kareivį, kurio niekas nelanko.
Weerasethakulas šį paveikslėlį pripildo tikslių, realistiškų detalių – slaugės žiūri, kaip susijaudina miegantis kareivis, kažkas siūlo pirkti savo gaminius, gydytojai baltais chalatais priima pacientus, nuolat girdėti cikadų garsai, regis, net gali fiziškai pajusti tvyrantį karštį. Režisierius filmavo savo vaikystės krašte, kur viskas pažįstama, bet kartu ir žadina nostalgiją. Vaikystės prisiminimuose proporcijos kitokios – didelis namas po daugelio metų atrodys mažiukas, ilgas kelias sutrumpės, žmonės bus jaunesni nei buvo tada. Prisiminimų paklaidos užkloja vaizdą, sukurdamos palimpsesto įspūdį.
Weerasethakulas nuolat keičia simboliškas savo realistiško „paveikslo“ proporcijas, įvesdamas ne tik keistą ligą, bet ir ilgas neonines lempas, kurių spalvos keičiasi kartu su miegančiųjų jausmais, sapnais ar palatos atmosfera. Man tose gęstančiose ar nušvintančiose lempose glūdi visa hipnotiška filmo poezija. Tačiau režisierius ja nepiktnaudžiauja. Jis meistriškai pasinaudoja savo ypatingu humoro jausmu, užkertančiu kelią bet kokiai holivudiškai „mistikai“.
Tada supranti, kad realizmas režisieriui buvo tik atspirties taškas, nes iš tikrųjų jau seniai esi kitoje tikrovėje, kur neegzistuoja sapno, tikrovės ar košmaro ribos. Tai ypač paryškina epizodas kino teatre – Džendžira ten nuvedė savo globotinį. Taip ir nesupratau, ar kičinis siaubo filmas egzistuoja iš tikrųjų, ar tik Weerasethakulo fantazijoje, bet tai ir nesvarbu: kino teatras ir jame rodomas filmas „Didybės kapinių“ režisieriui akivaizdžiai pernelyg realūs. Jis nori pabrėžti, kad filmo tikrovė visada turi kitą – gilesnį, gal mistiškesnį, gal sapniškesnį išmatavimą. Joje natūraliai dera atgijusios deivės, kurioms Džendžira atnešė dovanų, ilgai miške besituštinantis vyras, keistokas Džendžiros vyras – amerikietis, su kuriuo ji susipažino per internetą. Nors filmo veiksmo erdvė nedidelė, veikėjai juda taip, tarsi klaidžiotų po labirintą. Tai apskritai būdinga magiškajam realizmui, bet Weerasethakulas jam suteikia kitą – begalinės, tirštos, somnambuliškos melancholijos – atspalvį.
Weerasethakulas palieka žiūrovams laisvę interpretuoti filmą. Ne todėl, kad jis ne tik kino režisierius („Didybės kapinės“ jo septintasis pilnametražis filmas), bet ir garsus šiuolaikinio meno, kuris visada atviras interpretacijoms, kūrėjas. Vargu ar suprasime visas filmo aktualijas, kurios svarbios režisieriui, nors viena man pasirodė svarbi ir mums. „Didybės kapinės“ nukelia į šalį, kurios šlovinga praeitis primena didingas kapines. Bet bandymas ant tos praeities griuvėsių statyti kažką nauja tik paskatina ligą. Gal „Didybės kapinės“ – filmas apie letargiško miego apimtą šalį, kuri sapnuoja košmariškus sapnus?
