Biblinis epas: kaip išrasti Jėzaus etikos dviratį?

Melo Gibsono filmo „Kristaus kančia“ (2004) sėkmė paskatino Holivudą kurti komercinius religinės tematikos filmus. Tiesa, Holivude viskas vyksta lėtai. Turėjo praeiti dešimt metų, kol buvo patikėta, jog biblinis epas, klestėjęs klasikinio Holivudo laikais (3-iajame dešimtmetyje ir 1945–1960 m.) ir esą sunykęs 7–8-ąjį dešimtmečiais dėl sparčiai vykusio sekuliarizacijos proceso, gali vėl prisikelti. Santykinė komercinė filmų „Nojaus arka“ (2014), „Egzodas: dievai ir karaliai“ (2014), „Prisikėlęs“ (2015) sėkmė leido kalbėti apie šio brangiai kainuojančio žanro atgimimą.

Timuro Bekmambetovo „Ben-Huras“ („Ben-Hur“, JAV, 2016) yra ir vienas iš tokių filmų, ir ne visai toks. Stiliumi, geografiniu ir istoriniu kontekstu – tai biblinis epas, tačiau siužeto pagrindas – ne biblinė, bet paraleliai jai pasakojama istorija. Tokio pobūdžio filmai 6-ojo dešimtmečio pradžioje taikliai pakrikštyti „peplumais“ (nuo graikiško žodžio peplos, reiškusio plačią skraistę). Holivudui jie yra patogūs tuo, kad biblinio siužeto prigimčiai būdingą religinę žinią galima arba apeiti, arba prie jos liestis netiesiogiai (vadinasi, neįkyrėti nereligingam žiūrovui). Fikcinis siužetas leidžia laisviau interpretuoti temą bei disponuoti faktais, nebijant sulaukti kokios nors religinės bendruomenės pasmerkimo, protestų ar boikoto. Be to, Holivudas turi geriausius pasakotojus, bet nuolat alksta siužetų. O Biblijoje jų apstu.

XIX a. romantizmas įnešė į tikėjimo praktiką sentimentalumo gaidą, religinėje kultūroje pasireiškusią ne tik saldžiais religiniais paveikslėlius, bet ir biblinio romano žanro atgimimu. Edwardo Bulvero Lyttono romanui „Paskutinės Pompėjos dienos“, Henryko Sienkiewicziaus „Quo Vadis?“ ar Lew Wallace’o „Ben Hurui“ būdingas siužetas su dominuojančiu pagonio ir krikščionės meilės arba pagonio atsivertimo motyvu, prisodrintas gladiatorių kovų ar lenktynių su kovos vežėčiomis. Romantizmas paveikė ir tada gimusio kino skonį bei pagimdė Jėzaus atvaizdavimo nomenklatūrą, kurioje jis klaidžioja iki šiol.

Kilmingo žydo Judo Ben Huro nepelnyto pasmerkimo vergijai, jo sugrįžimo ir keršto istorija, vykstanti Jėzaus evangelinės veiklos fone, ekranizuojama jau ketvirtą kartą (1907, 1925, 1959). Naujausio filmo kūrėjai tikėjosi į specialiaisiais efektais atnaujintą perdirbinį pritraukti jaunus žmones. Todėl iš klasikinės 1959 m. Williamo Wylerio versijos pažįstamą Charltoną Hestoną naujoje keičia daug jaunesnis Jackas Hustonas, o siužetas praplėstas Ben-Huro ir jo įbrolio romėno Mesalos santykiais. Siekiant pasakojimo realizmo (šis siekis apskritai būdingas šiuolaikiniams religinės tematikos filmams), atsisakyta labiausiai neįtikimų istorijos vingių. Taip gimsta aiški filmo dinamika. Toliau nyksta bibliniam epui būdinga takoskyra tarp gero ir blogo personažų, labiau išryškinami Ben-Huro ir Mesalos charakteriai, bet jų transformacijai neužtenka laiko.

Tačiau dar yra Jėzaus klausimas. Anksčiau literatūriškai silpno antraplanio Jėzaus vaidmens problemą režisieriai sprendė paprastai: filmo pradžioje, viduryje ir pabaigoje, paprastai kulminacinėse scenose, trumpai pasirodo Jėzus, matomas iš nugaros ar iš tolo, kartais apsiribojant jo ranka ar pėda, net šešėliu. Tai lėmė ir teologiniai sumetimai, ir sekuliarus santūrumas, ir politinis korektiškumas, taikliai atspindėtas šmaikščia, klasikinio Holivudo nostalgija dvelkiančia brolių Ethano ir Joelio Coenų juosta „Tegyvuoja Cezaris!“. „Ben-Hure“ surizikuota parodyti Jėzų iš arčiau, tačiau neišvengta (o gal net nevengta?) įprastinio Jėzaus vaizdavimo šablono. Šiuolaikiniuose religinės tematikos filmuose pastebima tendencija ieškoti naujo Dievo veido, bet ši paieška grynai siužetinė, o ne vizualinė, niekaip nepereinanti į Jėzaus atvaizdo kaitą, kaip kad Rodrigo Garcia filme „Paskutinės dienos dykumoje“ (2015). Tad ir „Ben-Huro“ klaida yra programinė.

Holivudo filmas dažnai neapsieina be kultūrinio komentaro. Religinio ekstremizmo tema filme sukels daugiausia abejonių, nors dėl jo siužete vietą rado ir zelotai, ir kartu su Jėzumi nukryžiuotas nusikaltėlis, pagal Katalikų bažnyčios tradiciją vadinamas Dismo vardu. Vieniems žinia apie tai, kad blogio negalima įveikti blogiu, pasirodys banali, kiti pastebės išėjimo iš neapykantos rato formulę kryžių nešančio Jėzaus žodžiuose. Tretieji įžiūrės biblinę „mylėk savo priešą“ retoriką, schematiškai atvaizduotą kalno pamokslo vaizdiniu 1959-ųjų versijoje, niuansuotą ir individualizuotą naujoje.

Wylerio filme Jėzus ne tik nėra matomas, bet ir neturi realios moralinės ar dvasinės įtakos personažo transformacijai. Filme nėra atsivertimo, greičiau tai idėjos apie dvasinę bendrystę tarp žmonių reklama. Naujausias „Ben-Huras“ daro porą mažų žingsnelių toliau. Bet ir jų gali pasirodyti per daug įpratusiems prie kultūrinio Jėzaus vaizdinio, kurio etikos dviratį kinas vis iš naujo bando išrasti.