Vyro stuburas

Kažkur skaičiau, kad vyrą ženklina ne pergalės, o mokėjimas stovėti tiesiai. Krikščionybėje tai išreiškia kryžiaus įvaizdis: situacija, kai, žvelgiant retrospektyviai, dar negalima kalbėti apie pergalę, bet jau galima kalbėti apie laikyseną. Vyras gimsta būtent tada. Tai nusako ir lotynų kalbos žodis stāre, reiškiantis ir laikymąsi tiesiai, ir kilimą į viršų. Indoeuropietiška šio žodžio šaknis lietuvių kalboje pasirodo tokiais vyrišką prigimtį apibūdinančiais žodžiais kaip „stovėti“, „stogas“, „stalas“, „stuomuo“, „stonas“.

Tiesą sakant, seniai laukiau tokio filmo, kuris kalba apie vyriškumą ne kaip gniuždančią jėgą, bet kaip apie gebėjimą atsukti veidą gyvenimo iššūkiams. Pernelyg neproporcingai feministinė įtarumo hermeneutika prasiskverbė tiek į kino kritiką, tiek ir į kino kūrybą. Apie tokį vyrą, mokantį stovėti, t. y. turintį stuburą, nuo pat pirmo kadro kalba ir jį rodo Kennetho Lonergano filmas „Mančesteris prie jūros“ („Manchester by the Sea“, JAV, 2016). Be triumfo, kaip kad Timuro Bekmambetovo filme „Benas Huras“, ir be patoso, kaip Darreno Aronofsky „Imtynininke“. Lonergano filmo estetika primena Mike’ą Leigh („Viskas arba nieko“) ir Keną Loachą („Aš, Edvardas Bleikas“). Tačiau jo etika kita: režisieriui svetimas socialinis realizmas, nėra pastarųjų kūryboje dažnai prasimušančio fatalizmo. Istorija labai paprasta. Vienišas kiemsargis Li (Casey Affleck) valo nuo šaligatvių sniegą ir sprendžia nuomininkams iškylančias santechnines problemas, o vakarus leidžia bare. Kiekviena scena byloja, kad jis ne namie. Iš pirmo žvilgsnio todėl, jog priklauso tam, ką sociologai vadina paskutine mažuma, t.y. į modernios konjunktūros rėmus netelpantis baltosios rasės, tradicinės orientacijos vyras, priklausantis vidutinei klasei. Bet skambutis apie netikėtą brolio (Kyle Chandler) mirtį atveria duris į tikrąsias benamystės priežastis. Grįžimas į gimtąjį miestą, kad pasirūpintų fizinėmis brolio laidotuvėmis, tampa ir grįžimu į atmintį – kadaise įvykusias jo paties dvasines laidotuves. Tada supranti, kad tai filmas ne apie vyro statusą, bet apie kančią.

Vakarų krikščioniškos kultūros tradicijoje egzistuoja Stabat mater archetipas, išreiškiantis motinystę kraštutinės kančios akimirką. Lonerganas filmu „Mančesteris prie jūros“ kuria modernų Stabat pater vaizdinį, palydėdamas kulminacines filmo scenas Albinoni „Adagio in G Minor“ ir Händelio „Mesijo“ muzika. Vyro prigimtis geba tokią kančios būseną sąmoningai ar per klaidą kurti sau ir kitiems (taip pat moteriai), todėl jam ji permanentinė. Tokioje situacijoje ne gebėjimas ją įveikti, o gebėjimas ištverti yra vyro ženklas. Tai reiškia nuolatinę įtampą, kuri filme prasimuša filigraniniais niuansais Afflecko personažo veide (tokios vaidybos amerikiečių kine nemačiau nuo Marlono Brando laikų) ir dviem dejonėmis: pokalbyje su buvusia žmona („ten (t. y. širdy) nieko nėra“) ir pabaigoje išsakomais žodžiais „aš negaliu to įveikti“. Bet dar yra humoras, gelbstintis filmą nuo melodramai būdingos depresijos bei emociškai ją amortizuojantis.

Agrarinėje visuomenėje turėti tėvą buvo būtinybė. Jei tėvas žūdavo ar mirdavo, sėkmingai veikė tėviškoji sukcesija: vaikai būdavo įvaikinami artimųjų ar krikštatėvių, tėvo pareigas šeimoje perimdavo senelis arba vyresnysis sūnus. Tam tikra prasme gerovės valstybės kūrimas išvadavo šeimą nuo ekonominės būtinybės turėti tėvą. Bet tėviškoji sukcesija neišnyko, ji egzistuoja ir dabar, tik kur kas rečiau kaip socialinė prievolė, o dažniau kaip įvairiai susiklosčiusių šeimos santykių ir net atsitiktinai susidėjusių aplinkybių rezultatas. Panašia trajektorija juda ir „Mančesteris prie jūros“. Klausimas, kas turėtų pasirūpinti mirusio brolio paaugliu sūnumi Patriku, struktūruoja siužetą. Didžiąją ekraninio laiko dalį Afflecko personažas praleidžia su sūnėnu, jiems bendraujant ryškėja simbolika, paprastai nebūdinga amerikiečių filmams. Šiame filme vyrų pokalbiai su moterimis arba neįvyksta, arba nepavyksta, arba nutrūksta. Tačiau čia apstu pavykusių vyriškų pokalbių: netobulų, ironiškų, konfliktiškų ir net absurdiškų. Šiame filme vyrai mokosi iš vyrų: Li iš savo brolio Džo, Patrikas iš savo dėdės, jie abu iš šeimos bičiulio Džordžo. Vyrai yra vienintelė filmo viltis. Na, tegu, nors šį kartą.