Kaip pabėgti nuo praeities?

Nauji filmai – „Traukinių žymėjimas 2“

„Traukinių žymėjimas 2“
„Traukinių žymėjimas 2“

Praėjus dvidešimčiai metų pasirodė jau į kino istoriją įėjusio ir populiariosios kultūros vaizduotės dalimi tapusio Danny Boyle’o „Traukinių žymėjimo“ (1996) antroji dalis „Traukinių žymėjimas 2“ („T2: Trainspotting“, D. Britanija, 2017). Pasak režisieriaus, mintis apie antrąją dalį jam kilo jau 2002 m., pasirodžius naujai Irvino Welsho, pagal kurio romaną ir buvo sukurtas garsusis filmas, knygai „Porno“. Tačiau scenarijus pasirodė nepakankamai geras, tad buvo nuspręsta dar šiek tiek palaukti. Naujas ilgamečio Boyle’o bendradarbio Johno Hodge’o scenarijus, regis, visus tenkino. Nors nemanau, kad filmo kūrėjai tokie naivūs ir tikėjosi, kad antroji „Traukinių žymėjimo“ dalis sulauks pirmosios sėkmės. Greičiau filmą suprasčiau kaip tam tikrą reveransą sau, savo karjeros pradžiai ir toms negrįžtamai praėjusioms jaunystės dienoms.

 

Jau nuo naujojo filmo pradžios Boyle’as ir Hodge’as nevengia ironiškų paralelių su pirmąja „Traukinių žymėjimo“ dalimi. Išblukusi jaunojo Rentono (Ewan McGregor) pabėgimo, finalinė pirmosios dalies scena paraleliai montuojama su skausmingu kryčiu nuo bėgimo takelio sporto salėje. Filmo ištarmė aiški – bėk nebėgęs, niekur nepabėgsi, ypač nuo savo praeities. Taigi keturiasdešimt trejų Rentonas, jau dvidešimt metų gyvenantis Amsterdame, ištikus šeimos ir profesinei krizei nusprendžia grįžti į gimtąjį Edinburgą. Čia jis sutinka senus bičiulius: Saimoną (Jonny Lee Miller), Denielį „Spadą“ (Ewen Bremner) ir Francį Begbį (Robert Carlyle). Pasaulis, Edinburgas pasikeitė, bet to negalėtum pasakyti apie personažus. Vienintelis Rentonas paragavo „normalaus“ gyvenimo skonio, kiti taip ir liko socialiniame dugne, kriminaliniais nusikaltėliais bei narkomanais, o Begbis filme išvis vaizduojamas kaip psichopatas žudikas, žinoma, turėjęs sunkią vaikystę.

 

Filme dominuoja vyrų pasaulis: juodasis humoras, daug smurto, šiek tiek vietos atsiranda net visų geidžiamai jaunai prostitutei iš Bulgarijos (Anjela Nedyalkova). Juk ir filmas kalba apie vyriškumą amžiaus vidurio krizės akivaizdoje ir vyrišką draugystę, jis teigia, kad nepaisant visko – nesėkmingų santuokų, verslo planų, impotencijos – lieka draugai, su kuriais galima pažiūrėti futbolą ir išgerti alaus. Kita filmo tema – praeitis. Dvidešimt metų Rentonas bėgo nuo savęs ir savo praeities ir tik dabar, grįžęs į vaikystės namus, gali atgauti dvasinę ramybę. Finalinėje filmo scenoje Rentonas šoka savo visiškai nepasikeitusiame kambaryje, atrodo, pagaliau susitaikęs su praeities pamėklėmis, grįžęs į pradinį tašką, jis yra laisvas. Man tai gražiausia filmo scena.

 

Manau, daugelis sutiks, kad nei Welsho romanas, nei 1996-ųjų Boyle’o filmas nėra tiesiog apie degeneratų narkomanų gyvenimą. Filmas, puikiai įkūnijęs savo laiko nuotaikas ir kino madas, tam tikra prasme yra ir normatyvinio, visuotinai priimtino gyvenimo tik su vos keliomis pasirinkimo galimybėmis kritika. Todėl, manau, „Traukinių žymėjimas“ ir įgavo tokį kultinį statusą. Regis, naujajame filme kūrėjai sako, kad nei „normalus“, nei destruktyvus narkomano gyvenimas laimės ir pasitenkinimo neatneša, nebent menininko, kūrybinis. Nes būtent, atrodytų, beviltiškiausias filmo personažas Denielis save realizuoja tik kurdamas ir filmo pabaigoje net tapęs savotišku Irvinu Welshu. Tačiau kartu „Traukinių žymėjimas 2“ atrodo netekęs bet kokio gilesnio ryšio su gyvenamuoju laiku, jo nuotaikomis ir yra tiesiog neskoninga, eklektiška juodojo humoro komedija su prostitutėmis ir nuogais vyrais, lakstančiais po Škotijos provinciją.

 

Lyginant su tuo, ką Boyle’as ir operatorius Anthony Dod Mantle’as išdarinėja šiame filme, pirmasis „Traukinių žymėjimas“ gali atrodyti tiesiog nuosaikus. Švarias kompozicijas ir dinamišką montažą, garso takelį pirmajame „Traukinių žymėjime“ keičia eklektiškas kratinys naujajame. Ant 8 mm juostos nufilmuotas retrospekcijas keičia svaiginantis, nervingas skaitmeninės kameros judesys ir montažas, animuotos scenos, specialieji efektai ir t.t., garso takelis, nors ir triukšmingas, tėra tik fonas. Todėl „Traukinių žymėjimas 2“ ne kuria brandaus ir išlaukto filmo įspūdį, o greičiau atrodo kaip perdėtas kūrėjų bandymas įrodyti, kad jie vis dar turi „parako statinėje“.