Nuo septynių iki trisdešimties minučių

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Trumpas konkursas“

„Budėjimas“
„Budėjimas“

Trumpametražio kino žiūrėjimo patirtį geriausiai apibūdina žodis „įvairovė“. „Kino pavasaryje“ pasižiūrėti trisdešimt du „Trumpo konkurso“ filmus galima per vieną ilgą naktį arba per penkias dienas teminiuose seansuose: „Trileris“, „Vaikai“, „Šeima“, „Jausmai“ ir „Svajonė“. Didžioji dalis Vidurio ir Rytų Europoje sukurtų trumpametražių filmų – vaidybiniai, tačiau kiekvienoje šešių ar septynių filmų grupėje yra ir dokumentinio bei animacinio kino.

Trumpiausias septynių minučių konkurso filmas – ne pirmą kartą „Kino pavasaryje“ pristatomos latvių režisierės Lailos Pakalniņos „Sapnas“ (Latvija, 2016) – gali pasirodyti ilgiausias, nes kamera fiksuoja tikrąjį laiką ir sujuda tik kartą. Nespalvotame kadre rodomas apsnigtas namas, į kurį retkarčiais užsuka žmonės, matomi tik įeinantys ir išeinantys, kas vyksta viduje – paslaptis. Tai parduotuvė, kaip paaiškėja, esanti prie valstybės sienos. Kitas vieno kadro dokumentinis filmas „Sienos“ (rež. Damjan Kozole, Slovėnija, 2016) verčia įsižiūrėti. Tuščiame vingiuojančio kelio peizaže niekas nevyksta, kol dešinėje pasirodo žmonės – keli, grupė, minia. Jų vis daugėja ir jie artėja prie kameros. Iš aprangos, daiktų nešulių aiškėja, jog tai pabėgėliai. Moterys, vyrai, vaikai (kartais pamojantys kamerai) ir kariai eina bei pradingsta už kadro ribos, kuris finale, kaip ir pradžioje, lieka tuščiu peizažu. Kiek pabėgėlių praėjo per dešimt minučių? Keli šimtai, tūkstantis?

Minėti filmai priklauso programai „Svajonė“, kurios trečiasis dokumentinis filmas „Rakijada“ (rež. Nikola Ilić, Serbija, Šveicarija, 2016) įsimena ne tik kryželiu siuvinėtais titrais, bet ir kaip vienas komiškiausių konkurso filmų. Kaimo baikeris cerkvės fone dalinasi savo svajone išvažiuoti; keistuolis, nevala „poetas“ bando persikelti virve per upę. Dinamiškai sumontuoto dokumentinio filmo režisierius supažindina su rakijos gamyba ir šventinėmis gėrimo varžybomis garsėjančio Serbijos kaimo gyventojais, kurie primena komedijos personažus. „Svajonė“ taip pat rodė ir žiūrovų simpatijų apdovanojimu įvertintą Gedimino Šiaulio animacinį filmą „Kaukai“ (Lietuva, Indija, Suomija, 2017). Įsimenančio stiliaus mirties ir reinkarnacijos temas atskleidžiančioje animacijoje rankų darbo dekoracijos dera su kompiuterinės grafikos personažais. Naktį iš mirusio kiškio (primenančio šokoladinį) kūno pasirodo permatomi įvairiausių formų siluetai, kurių šokis pagal stilizuotą lietuvių liaudies lopšinę – estetiškai paveikiausia „Kaukų“ akimirka. Muzika ir garsai, kuriuos kūrė grupė „Fusedmarc“ su Egle Sirvydyte, „Mixtape Club“ ir Jurga Šeduikytė, ne mažiau svarbūs už vaizdus.

„Išsilavinimas“ (rež. Emi Buchwald, Lenkija, 2016) – vienas įdomiausių seanso „Vaikai“ filmų. Pradžioje stambiais planais fiksuojami klasės mokinių veidai ir dešimtmečių kasdienybės detalės. Paskui kamera sukasi 360 laipsnių kampu filmuodama skirtingus kambarius, kuriuose vaikai kartu su tėvais mokosi Juliano Tuwimo poemą „Mokslas“. Kiekvienas kambarys, kiekviena šeima – tarsi atskira planeta, kuri sukasi aplink savo ašį, kaip ir vaikų bet tėvų mintys bandant suvokti eilėraščio prasmes. Finale mokiniams tenka atsiskaityti prie lentos, pamiršti žodžius ar verkti iš įtampos. „Oskarą“ laimėjęs filmas „Choras“ (rež. Kristóf Deák, Vengrija, 2016) išsiskiria tvirta dramaturgija – vyrauja pagrindinis konfliktas, peripetijos ir personažų pasikeitimai. Supriešinant choro vadovės ir vaikų vertybes, filme atskleidžiamas vaikų jautrumas neteisybei ir pasmerkiamas suaugusiųjų melas ir perfekcionizmas. Į „Vaikų“ seansą taip pat įtrauktas pavasario gamtos grožio bei vienatvės persmelktas Kamilės Milašiūtės filmas „Motinos diena“ (Lietuva, 2017) jautriai perteikia paauglio norą atkurti ryšį su mama.

Į niūriausių emocijų seansą „Šeima“ pateko Karolio Kaupinio „Budėjimas“ (Lietuva, Belgija, 2017). Statiškų kadrų filme vyrauja pauzės ir nutylėjimai. Veikėjai dažnai filmuojami iš nugaros, atsisakoma tiesiogiai priartinti jų emocijas, tačiau filmas įtaigiai perteikia sūnaus ir tėvo, slaugančių sergančią mamą ir žmoną, būseną – susitaikymo su artėjančiu praradimu nuojautą. „Trumpo konkurso“ žiuri specialaus paminėjimo prizą skyrė filmui „Pusė žmogaus“ (rež. Kristina Kumrić, Kroatija, Prancūzija, 2016). Kroatijos nepriklausomybės karo traumos filme atsispindi ne tik tuščiame grįžusio tėvo žvilgsnyje ar motinos ašarose, bet ir vaikų kiemo žaidimuose. Iš mergaičių pokalbio su berniukais atsiskleidžia, kad vaikai žino, kur yra jų tėvai ir kokius kankinimus patiria. Seserys, laukdamos sugrįžtančio tėvo, repetuoja šokį pagal Bonnie Tyler dainą „Holding Out for a Hero“, tačiau mergaičių veidai rimti ir susikaupę, o dainos žodžiai tampa liūdnai ironišku komentaru iš karo sugrįžtančiam herojui – pusei žmogaus: tėčiui „kaip ne mūsų“.

Ne visi seanso „Trileris“ filmai griežtai pakluso žanro taisyklėms, tačiau filmas „16 min. 3 sek.“ (rež. Natalia Siwicka, Lenkija, 2016) – įtampos kupina kino miniatiūra. Jautri kamera seka jauną moterį, naktį praleidusią prabangiame priemiesčio name. Veikėjai įsėdus į automobilį, užpakalinių durų trinktelėjimas ir kameros judesys išduoda, kad galinę sėdynę užėmė operatorius, kuris filmo finale, po įtemto krovininio vilkiko persekiojimo, pasirodo kadre. Košmaro atmosferos kupinas filmas „Nauji namai“ (rež. Žiga Virc, Slovėnija, 2016) perteikia moters, kuri pirmoji įsikėlė į naujos statybos tuščią daugiabutį, išgąstį. Netikėtos paralelės paverčia filmą parabolišku pasakojimu apie pabėgėlių baimę.

Seanse „Jausmai“ pristatytą dokumentinį filmą „Artimi ryšiai“ (rež. Zofia Kowalewska, Lenkija, 2016) žiuri išrinko geriausiu. Režisierė ne be ironijos fiksuoja keturiasdešimt penkerius metus susituokusios poros santykius. Filmo erdvė – butas, kur skirtinguose kambariuose gyvena pagrindiniai herojai. Žvelgiant iš šalies, poros bendravimas atrodo tragikomiškai, priekaištai juokingi, tačiau finalinis susitaikymas ir pagrindinių herojų emocijos atskleidžia, kad santykių ir jausmų dinamika nepavaldi amžiui, o filmo poveikis nepriklauso nuo minučių skaičiaus.