Išlaisvinti vaizduotę
Pokalbis su režisieriumi ir operatoriumi Fredu Kelemenu
Fredas Kelemenas – vokiečių kino ir teatro režisierius bei operatorius. Jis filmavo vengrų režisieriaus Bélos Tarro filmus „Žmogus iš Londono“ ir „Turino arklys“. Kelemenas svečiavosi „Kino pavasaryje“ ir pristatė savo filmą „Sarajevo sielvarto dainos“. Tai vaidybinis ir dokumentinis trijų dalių filmas, kuriantis gyvenimo Sarajeve mozaiką.
Pasirinkote hibridinę formą: dalis filmo yra vaidybinė, dalis – dokumentinė. Kaip rašėte scenarijų, planavote jo filmavimą?
Kai kurie filmai būna suplanuojami nuo A iki Z: parašai scenarijų, galvoji, kaip jį įgyvendinsi, filmuoji ir t.t. Šis filmas sukurtas visai kitaip. Iš pradžių aš turėjau vienos filmo scenos idėją. Kai ėmiau ją vystyti, atsirado dar viena filmo dalis. Netrukus supratau, kad tai turi būti triptikas, o ne viena istorija, papasakota nuo pradžios iki pabaigos. Norėjau kiekvienai filmo daliai rasti skirtingą pasakojimo būdą. Negaliu tiksliai paaiškinti, bet žinojau, kad vidurinė dalis, sujungianti pirmą ir trečią, turi būti dokumentinė. Tačiau dokumentinę dalį apie šunis filmavome paskutinę. Šios dalys, žinoma, susijusios, bet netiesiogiai, veikiau asociatyviai. Manau, kad žiūrint filmą visos trys dalys žiūrovo galvoje tarsi sukuria ketvirtą filmą, nors jo ekrane ir nėra.
Filmo veiksmas vyksta Sarajeve, tačiau miesto matome palyginti nedaug, nors jį jaučiame...
Tai ne filmas apie Sarajevą. Jis apie Sarajevo žmones. Apie dabartį ir praeitį. Apie dabarties ir ateities ryšį, įvykius ir jų pasekmes. Filmas kelia daug universalių klausimų. Sarajevas taip pat tampa metafora dalykų, kurie gali atsitikti bet kur pasaulyje.
Naujų kino formų ar išraiškos būdų siekėte nuo pat savo karjeros pradžios. Kodėl Jums tai svarbu?
Būčiau nepatenkintas, jei kartočiausi. Aš netikiu, kad ateina pabaiga. Manau, kad visada esame procese, judėjime. Tiesiog turime būti pakankamai atviri, ieškoti naujų sprendimų, o ne užstrigti status quo ir kartoti save. Be abejo, esu labai pavargęs nuo tradicinės kino naracijos. Nuo kino kūrėjo karjeros pradžios, nuo studijų pradžios visada ieškojau skirtingų išraiškos formų. Jei užstringi tradicinėse formose, esi užstrigęs ir temų požiūriu. Bet jei nori kalbėti apie naujus dalykus, turi surasti tik juos atitinkančias formas. Kinas yra palyginti naujas menas, todėl galima labai daug ką atrasti.
Ką daryti, jei jautiesi užstrigęs tradicinėse kino pasakojimo formose?
Dažnai dirbu su studentais. Man atrodo, kad šiais laikais jauniems žmonėms sunku atrasti autentišką kino kalbą, nes gyvename pasaulyje, kuriame vyksta vaizdų infliacija. Taip yra dėl stiprios televizijos ir kitų vaizdo šaltinių įtakos. Manau, todėl šiais laikais yra sunkiau remtis kitokia estetika. Dabar estetika labai apibrėžta. Matau, kaip studentams dažnai sunku atitolti nuo įprastos formos bei televizijos reprodukuojamų vaizdų. Televizijos poveikis ankstesnėms kartoms nebuvo toks stiprus. Apskritai vaizdų industrija nebuvo tokia aktyvi. Vaizduotę veikė visai kiti dalykai. Man atrodo, šiais laikais apskritai susiduriame su vaizduotės stoka.
Ar yra būdų išlaisvinti vaizduotę?
Taip. Kai dirbu su studentais, stengiuosi abejoti jų idėjomis, klausiu, kodėl jie kažką įsivaizduoja būtent taip. Skatinu juos mąstyti, svarstome, kodėl jie negalėtų visko pamatyti kitaip, kartu bandome ieškoti kelio iš šio estetinio kalėjimo darydami tam tikrus pratimus, mėginame atrasti autentišką kiekvieno žvilgsnį. Svarbiausia išmokti mąstyti kinu, tam turi išlaisvinti savo vaizduotę.
Kokie tie pratimai?
Pirmiausia bandau suprasti, ką žmogus nori pasakyti, kokias temas išreikšti. Tada mes kalbamės. Tikrinu, ar siūlomas vaizdinis sprendimas ateina iš vidaus, ar tai tik iš kažkur atkeliavęs vaizdinys. Dažnai ko nors nepavyksta išreikšti, nes studentas tiesiog neranda tinkamo vaizdinio. Besikalbant stengiuosi eiti vis giliau, bandome kartu nuvalyti apnašas ir visa tai, kas trukdo žmogui pamatyti jo viduje kylantį vaizdinį.
Ar ir Jums karjeros pradžioje reikėjo ieškoti būdų „išsivalyti“ vaizduotę?
Man ir dabar kartais tenka ieškoti būdų „išsivalyti“. Dažnai idėjos ateina į galvą, bet greit suvokiu, kad tai nėra tikrasis sprendimas. Tai lengvas sprendimas, bet jis nėra tas. Turiu eiti giliau, išjausti. Į kiną atėjau iš kito meno, tad kūrybinis procesas man nebuvo naujas dalykas. Visada pakankamai sąmoningai mąsčiau apie temos ir formos santykius. Tai man svarbu. Forma yra įrankis. Nuolat turi pasitikrinti, ar forma, kurią pasirinkai, pasako tai, ką nori.
Kaip susitikote su Tarru ir pradėjote dirbti kartu?
Kai pradėjau studijuoti kiną, mokiausi visko, bet labiausiai susitelkiau į režisūrą ir operatoriaus darbą. Pats filmavau savo filmus, pats rašiau jų scenarijus, filmuodavau ir kitų studentų darbus. Tarrą atsitiktinai sutikau Berlyne, dar nežinojau, kas jis toks. Sėdėjau kavinėje vieną šeštadienio popietę. Jis sėdėjo prie kito stalo. Sėdėjome ir žiūrėjome vienas į kitą. Vėliau sužinojau, kad jis buvo Berlyne, nes čia vyko jo filmų retrospektyva. Pirmadienį pamačiau jį mūsų kino mokykloje. Paklausiau, ką čia veikia. Jis rengė trijų dienų kūrybines dirbtuves. Dirbtuvės buvo skirtos vyresniems studentams, bet Tarras leido ateiti. Mano studijų vadovas neleido, bet aš jo nepaklausiau, dalyvavau dirbtuvėse. Tris dienas studentai darė įvairius pratimus, o aš juos filmavau. Dar prieš susitinkant su Tarru, mane domino ilgi kadrai judant kamerai, jau tada taip filmavau. Ieškojau būdų, kaip perkelti muzikos tėkmės pojūtį į kiną, kaip sukurti vaizdų tėkmės jausmą, kaip vienas kadras gali „plaukti“ iš kito. Greitai supratau, kad mūsų kino supratimas panašus. Po kūrybinių dirbtuvių jis išvyko, tačiau pasakė, kad kai būsiu Budapešte, turėčiau su juo susisiekti. Dalis mano šeimos ten gyvena, kaskart, kai juos lankydavau, mes susitikdavome, tapome draugais. Po daugelio metų jis paprašė nufilmuoti jo filmą.
Kalbėjosi Jorė Janavičiūtė