Žaidžiantys revoliucionieriai

Nauji filmai – „Nocturama“

„Nocturama“
„Nocturama“

Jau savo kino karjeros pradžioje prancūzų režisierius Bertrand’as Bonello pelnė provokatoriaus, „ekstremisto“ statusą. Daugumos jo filmų išeities taškas – įvairiausio plauko obsesijos (žinoma, dažniausiai seksualinės) ir iš to kylanti vidinė personažų frustracija – pornografinių filmų režisieriaus vis neapleidžia idée fixe iš pornografijos sukurti meną („Pornografas“); kunigas namo rūsyje įkalina ir seksualiai išnaudoja transseksualą („Tirezijas“); „amžinosios“ profesijos – prostitucijos – kasdienybė ir „nekaltojo“ amžiaus pabaiga „Prisiminimuose iš viešnamio“; be galo garsus, tačiau tiek pat vienišas, atitrūkęs nuo realybės, beprotybėje ir narkotikuose paskendęs dizaineris filme „Sen Loranas. Stilius – tai aš“.

 

Nors iš pirmo žvilgsnio tyrinėja visiškas socialines marginalijas, tamsiausius žmonių elgesio ir (pa)sąmonės kampus, „įkalina“ savo personažus epochos interjeruose ar rūsiuose, Bonello (jis dažniausiai ir scenarijų bendraautorius) niekada nepraranda sąlyčio su vaizduojamo laiko dvasia – ar per estetines nuorodas (impresionistų tapyba „Prisiminimuose iš viešnamio“), ar galiausiai per pačių personažų psichologiją, jų nuogąstavimus dėl išgyvenamo laiko – išorinio laiko nuorodų gausu ir filme apie Saint-Laurent’ą. Jau „Pornografe“ Jeano-Pierre’o Léaudo vaidinamas pagyvenęs, net kiek apgailėtinas režisierius reiškia sentimentus „neįvykusiai“ Gegužės revoliucijai ir išblėsusioms revoliucinėms aspiracijoms. Todėl, manau, nereikėtų stebėtis ir „Nocturamos“ atsiradimu, ypač po tokios daug žadėjusios akcijos kaip Volstryto okupacija aušros ir greito saulėlydžio tikrovėje. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad pats Bonello – 7-ojo dešimtmečio, kai žmonės dar tikėjo alternatyvos galimybe, kūdikis. Regis, naujausiame savo filme jis nusprendė stoti akis į akį su modernybe ir grynu veiksmu.

 

„Nocturamos“ (Prancūzija, Vokietija, Belgija, 2016) pradžioje, skambant pagaviai elektroninei muzikai, matome jaunus žmones, minučių tikslumu judančius po pilką urbanistinį peizažą, skrodžiamą stiklinių dangoraižių, – Paryžiaus gatves ir metro. Nuolat į šiukšliadėžę mėtomi telefonų aparatai, ekrane pabrėžiamas laikas rodo, kad remiantis visais veiksmo filmų standartais vyksta slapta misija. Pasirodo, jaunuoliai rengia išpuolius keliose simbolinėse Paryžiaus vietose. Apie šiuos jaunuosius teroristus (nors asmeniškai man jie labiau primena šiuolaikinius Guy Debord’o sekėjus), jų motyvus ir pan. filme sužinosime ne tiek jau ir daug, iš esmės „Nocturamoje“ Bonello beveik atsisako verbalinės kalbos. Pertraukdamas jaunuolių operaciją, naudodamas elipsinius flashback’us (kartojama ta pati scena, dažnai tarsi iš kitos perspektyvos), Bonello suteikia nebent šiek tiek informacijos, kaip šie jaunuoliai, priklausantys skirtingiems socialiniams sluoksniams, galėjo susitikti, kas juos galėjo įkvėpti imtis veiksmų – už juos vyresnis politinis aktyvistas Gregas (Vincent Rottiers). Tik vienas jaunuolis, politikos mokslų studentas, šiek tiek pasisako civilizacijos susinaikinimo tema, tačiau ir tai gali būti „pamokų kartojimas“. Kitas kelis kartus užsimena apie galimybę patekti į rojų, tačiau bičiulis netrunka dekonstruoti šį teiginį, pateikdamas pavyzdį iš Irano ir Irako karo, kai vaikai buvo siunčiami į minų laukus jiems žadant rojų: prieš tai norėta panaudoti asilus, bet net šie užsispyrė ir nevykdė militaristinės užduoties. Jaunuolius net sunku pavadinti politiniais veikėjais, atrodo, kad jie daugiau žaidžia revoliuciją, ideologiniu angažuotumu jų tikrai negali apkaltinti.

 

„Nocturama“ (pavadinimą įkvėpė Nicko Cave’o albumas) – tai speciali zoologijos sodo vieta, skirta naktiniams žvėrims, – aiškiai dalijama į dvi dalis. Pirmoji primena veiksmo filmą – režisierius susitelkia į jaunų kūnų choreografiją miesto gatvėse. Antroji, kuri vyksta prabangiame prekybos centre – tobulame mikropasaulyje – panašesnė į siaubo filmą (George’o Romero „Numirėlių aušra“ – tik viena iš nuorodų). Šioje hermetiškoje vartojimo karalystėje jaunuoliai lunatiškai juda tarp prekystalių ir manekenų gvardijų, stumdami laiką persirenginėja, žaidžia. Bonello, kaip ir pridera tikram kino tapytojui, estetui, atsisako verbalizuoto komentaro, jis mielai eksploatuoja revoliucinę vaizdiniją: Jacques’o-Louis Davido paveikslo „Marato mirtis“ parafrazė, Berliozo muzika, efektingi sprogimai ir deganti Žanos D’Ark skulptūra, manekenų gvardijos, juodaplaukiai jaunuoliai auksinėmis kaukėmis. Bonello tikrai nesiekia šokiruoti žiūrovų, eksploatuoti jautrios terorizmo temos, ją estetizuoti, nors katastrofos estetizacijos, nuasmeninimo tema filme atsiranda per nuolat televizoriaus ekrane kartojamus sprogimų vaizdus. Tad į šį iš pažiūros „naivų“, neideologizuotą filmą režisierius, kaip jam įprasta, neakcentuodamas ir nepamokslaudamas „prikaišioja“ nemažai prasmių ir potemių.

 

Kai tikrovė daug tikresnė nei bet kada (arba atvirkščiai – dar siurrealesnė), „Nocturamą“ išties lengva nuvertinti, ypač šalyje, kurioje bent kiek „kairesnis“ pasisakymas nurašomas sovietinei praeičiai ir jos šmėkloms, o jaunimo „lyderis“, idealas yra Gabrielius Landsbergis. Tačiau mano nuomone, Bonello remiasi siaubo kino klasikų Johno Carpenterio ar Dario Argento tradicija, kai žanriniu kinu siekiama diagnozuoti tam tikras socialines patologijas, visuomenės baimes, įtampas ir pasąmonės demonus. Vis dėlto gryno žanro iš Bonello tikrai nereikėtų tikėtis. Kaip ir jo tautietis Olivier Assayasas, žanre Bonello ieško poezijos, jį išretindamas, susitelkdamas į kameros judesį ir vizualinę išraišką, atmosferą, jis kuria nerimo ir dezorientacijos prisodrintą pasaulio viziją. Valstybės aparatas negailestingas, paskelbti valstybės priešais jaunuoliai bus šaltakraujiškai išžudyti, juos sunaikina ta pati sistemą, prieš kurią jie ir maištauja (gal net ne sąmoningai, o intuityviai). Bonello filme aiškiai sako, kad Vakarai sprogsta iš vidaus. Tačiau ar įmanoma kokia nors alternatyva – prikelti šį pasaulį iš nejautros ir inercijos „pelenų“?