Nerašytos taisyklės

70-asis Kanų kino festivalis

„Nemeilė“
„Nemeilė“

Įpusėjus Kanų kino festivaliui galiu tik patvirtinti nerašytą taisyklę, kad geri metai iš eilės A klasės festivalyje yra retenybė. Šiųmetinė programa nebuvo šios taisyklės išimtis. Festivalio pradžioje laukiau Yorgoso Lanthimoso, Michaelio Haneke’s, Toddo Hayneso filmų, o pamačiusi juos vis dar tikiuosi, kad geriausi filmai palikti festivalio pabaigai.

 

Michelio Hazanaviciaus stiliui būdingas godariškas negailestingumas, bet, kaip ir kiekviena kopija, jo kinas ir lieka tarsi „antras spaudimas“ – čia nieko autentiško ir viskas nebe taip ryšku. Naujame jo filme „Le Redoutable“ Louis Garrelis kuria „prigesintą“ Jeano-Luco Godard’o portretą, kuriam labiausiai pristigo paties JLG. Juk jis vis dar kuria tokį pat savitą ir maištingą kiną, bet nei Garrelis, nei Hazanavicius kurdami jo portretą ir neieškojo kažko autentiško ir naujo. Filme tiesiog surinktos pažįstamos klišės apie didžiausią kino revoliucionierių. Gyvą Godard’o legendą „Le Redoutable“ paverčia mirusia. Susumuojamas dar nesibaigęs režisieriaus gyvenimas – pasirenkamas trumpas, bet, reikia pripažinti, vienas ypatingiausių jo, o kartu visos Prancūzijos ir Vakarų kultūros tarpsnis – 7-ojo dešimtmečio pabaiga. Rodomi nesibaigiantys Godard’o, menininko ir politiškai aktyvaus piliečio, konfliktai su aplinka, greitai kintantys politiniai ir kultūriniai vėjai.

 

Septyniasdešimtmetį švenčiančiam festivaliui Godard’o vardas (nors tegu ir kaip personažo) yra nepaprastai svarbus, todėl svarsčiau, kodėl rengėjai atidarymo filmu pasirinko tikrai ne ką geresnę Arnaud Desplechino dramą „Izmaelio šmėkla“ („Ismael’s Ghost“). Nejau tik dėl Marion Cotillard, Charlotte Gainsbourg ir Mathieu Amalrico. Skambios jų pavardės ir talentas neišgelbėjo netolygaus ir prailgstančio filmo. Klampus scenarijus apie režisierių, kurio laimingą gyvenimą sujaukia prieš dvidešimt metų pradingusios žmonos apsilankymas, turėjo pakylėti filmą iki ezoteriškų aukštumų, panašiai kaip Jeano-Marco Vallée „Café de Flore“, tačiau „Izmaelio šmėkla“ – tik vietomis isteriškas, vietomis nuobodus reginys.

 

Pasitelkus ekscentriką ezoterikos siekiama ir Yorgoso Lanthimoso filme „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of a Sacred Deer“), kurį įkvėpė antikos dramaturgo Euripido užrašytas mitas apie karalių Agamemnoną, kurio dukterį Ifigeniją, ketintą paaukoti Artemidei, ši pavertė elniu. Lanthimosas mitą į šiuolaikinius laikus perkelia labai stilingai, pasirenka puikiai pažįstamus aktorius, tačiau visa tai jau buvo ir jo ankstesniame filme „Omaras“. Režisierius žino, kaip kurti efektingą kiną, tačiau nežino, kaip, pasitelkus efektingą formą, papasakoti prasmingą istoriją. Mitas turėtų kilstelėti filmą į universalesnį lygmenį, tačiau jis lieka „hipsterių žemėje“ ir skamba kaip estetizuotas patraukliai „pakrypęs“ pramoginis pasižaidimas. Klasikinei dramaturgijai būdinga dilema filme neturi ją svarstyti verto herojaus. Vietoj jo – Colino Farrello vaidinamas neapsisprendžiantis bailys, neigiantis savo atsakomybę.

 

Vienintelis filmas, kuris sujaudino ir įtikino savo svarba, kol kas yra Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė“ („Neliubov“) – šalta, negailestinga vidurinės klasės gyvenimo studija, palengva perauganti į kur kas universalesnę šiandieninės visuomenės metaforą. Filmą apibendrina akivaizdi, bet pamatinė Zviagincevo išvada – meilės stoka yra visų pasaulio negandų priežastis. Filmo pora Ženia ir Borisas dvylika metų gyveno nemeilėje, kuri juos atvedė prie atviros neapykantos, paniekos ne tik vienas kitam, bet ir jų nemeilės vaisiui – dvylikamečiui sūnui. Jis vieną dieną, nebegalėdamas pakelti tėvų skyrybų įtampos, pabėga iš namų.

 

Zviagincevas, kaip ir Michaelis Haneke, yra nuožmus visuomenės kritikas, humanistas. Bet taip pat ir nepataikauja žiūrovams – jo filmai tamsūs, sunkūs, kartais net nepakeliami. Besiklostantys „Nemeilės“ įvykiai nuosekliai veda į aiškią, skaudžią išvadą. Prie panašios išvados atveda Haneke savo naujajame filme „Laiminga pabaiga“ („Happy End“). Dar vienas epizodas „iš buržuazijos gyvenimo“ sugrąžina į iš „Meilės“ jau pažįstamą Jeano Louiso Trintignant’o šeimą, kuri toliau genda savo ydose ir veda prie jau pažįstamos hanekiškos „laimingos“ pabaigos. Režisierius baisiausia pasaulio blogybe įvardija aklumą (abejingumą) ir filme užsimena, kad šio aklumo padarinys yra Europos imigrantų krizė.

 

Vengras Kornélis Mandruczo filme „Jupiterio mėnulis“ („Jupiter’s Moon“) pagrindiniam herojui, pabėgėliui iš Sirijos, suteikia antgamtiškų galių – jis gali skraidyti. Rodos, išgyvenantys netikėtą nacionalinio kino atgijimą politinės bei visuomeninės krizės akivaizdoje, vengrai filmu labai didžiuojasi, tačiau kolegos iš Vengrijos juokėsi, kad visuose oficialiuose vengrų žiniasklaidos pranešimuose žodžio „pabėgėlis“ buvo atkakliai vengiama. Kaip tik todėl, nepaisant visų filmo scenarijaus minusų, jis tampa svarbus.

 

Labiausiai nuvylė Toddo Hayneso „Wonderstruck“ pagal Briano Selznicko knygą vaikams. Pykau, kad tokia geniali ir vizionieriška filmo forma neatitinka menko turinio. Kur kas mieliau pasižiūrėjau Robino Campillo „120 dūžių per minutę“ („120 Battements Par Minute“), pasakojantį apie 10-ojo dešimtmečio pradžioje aktyviai veikusią AIDS prevencijos grupę. Jos spalvingų narių, tarp kurių yra ir ŽIV viruso nešiotojų, kasdienės diskusijos, protesto ir aktyvizmo akcijos kuria filmo siužetą, kurio centre – politkorektiška detalė – užsikrėtusio ir neužsikrėtusio vaikinų meilės istorija. Filmas kupinas ne tik revoliucinės energijos, bet ir mielų sentimentų bei gražios homoerotikos.

 

Po šių pirmųjų įspūdžių – išsamesnė festivalio apžvalga ir rezultatų aptarimas kitą savaitę, kai jau bus aiškus Pedro Almodovaro vadovaujamo žiuri verdiktas. Jis bus paskelbtas gegužės 28-osios vakarą.