Ne visai įkvepianti programa
70-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Jubiliejinis Kanų kino festivalis išdalijo apdovanojimus. Kaip kasmet, buvo ir abejotinų, ir pelnytų sprendimų. Galiausiai juk ne tik žiuri apdovanojimai, bet ir žiūrovų pasirinkimas bei kritikų vertinimai rašo kino istoriją: apie kurį iš jų – Maren Ade’s „Tonį Erdmaną“ ar Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“ bus kalbama? Šiemet tokių ryškių nesutapimų nebuvo, beveik visi apdovanoti filmai minėti dar prieš paskelbiant verdiktą.
Geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą gavęs Agnès Varda ir JR filmas „Veidai ir kaimai“ („Visages, Villages“) buvo vienas nuoširdžiausių ir turiningiausių festivalyje. Jis įsimena ir dėl kadrą nepaprasta šiluma ir intelektu pripildančios režisierės. Varda kuria filmą apie savo ir puse amžiaus jaunesnio gatvės menininko, savo anūko JR, kelionę po Prancūzijos provinciją. Jie kalbina žmones, klausosi jų istorijų, fotografuoja juos ir klijuoja išdidintas nuotraukas viešosiose erdvėse, norėdami atkreipti dėmesį į šalia gyvenančius herojus. Tačiau žaviausias filme išlieka Varda ir JR tarpusavio ryšys, primenantis, kad kai kurie menininkai niekada nesensta. Finalinė Varda kelionė pas Godard’ą, kai randama vien ant jo lango užrašyta žinutė, turbūt yra viena jautriausių vis dar gyvos prancūzų Naujosios bangos istorijos akimirkų.
Geriausio debiuto prizas („Camera D’Or“) skirtas Léonorai Serraille už atmintyje neliekančią komediją „Jauna moteris“ („Jeune femme“, rodyta „Ypatingo žvilgsnio“ programoje) apie nevykusią, erzinančią heroję, kuri po skyrybų bando sukurti save iš naujo kinematografiniame Paryžiuje. Geriausiu „Ypatingo žvilgsnio“ programos filmu išrinktas Irano režisieriaus Mohammado Rasoulofo filmas „Sąžiningas vyras“ („Lerd“) apie individo ir korumpuotų struktūrų kovą. Rasoulofo kinas, kaip ir Jafaro Panahi, tėvynėje laikomas nepageidautinu. Nors „Sąžiningo vyro“ veikėjas kovoja su privačia kompanija, ezopiškame Irano kine sunku neperskaityti paralelių su valstybe ir jos požiūriu į savo gyventojus.
Filmo „Laimingoji“ („Fortunata“ rež. Sergio Castellitto) pagrindinė aktorė Jasmine Trinca, suvaidinusi Annos Magnani Mamą Romą primenančią vienišą motiną, išrinkta geriausia „Ypatingo žvilgsnio“ aktore. Šios programos žiuri apdovanojo ir jautrią Michelio Franco šeimos santykių dramą „Aprilės dukra“ („Las Hijas de Abril“). Kaip ir ankstesniame filme „Paulina“ (2015), režisierius gilinasi į psichologinius neįprastų poelgių motyvus. Filmų „Sicario“ ir „Bet kokia kaina“ („Hell or High Water“) scenaristas Tayloras Sheridanas grįžo į režisūrą ir už kriminalinį trilerį „Vėjų upė“ („Wind River“) pelnė geriausio „Ypatingo žvilgsnio“ režisieriaus apdovanojimą.
Korėjietis Hong Sang Soo, šiemet Berlyno kino festivalio konkurse rodęs filmą „Naktį viena paplūdimyje“, Kanams pateikė net du filmus. Vienas jų – „Ypatingame žvilgsnyje“ rodyta „Kler kamera“ („Clair’s Camera“) – improvizuotas režisieriaus ir Isabelle Huppert saviironiškas pokštas. Pagrindiniame festivalio konkurse rodyta režisieriui būdingo nesusipratimo drama „Kitą dieną“ („The Day After“).
Nuo pat festivalio pradžios vienu stipriausių pagrindinio konkurso filmų laikyta Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė“ („Neliubov“) pelnė mažiau, nei tikėtasi. Filmas apie šių dienų pasaulio negandų priežastį – meilės stoką – gavo Žiuri prizą. Antrasis pagal svarbą konkurso Didysis prizas atiteko Robino Campillo filmui „120 dūžių per minutę“ („120 battements par minute“) apie praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio AIDS prevencijos grupę, jos narius ir veiklą, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į staiga žmones pakirtusį XX a. marą. Tai ypač svarbus filmas, kuris leidžia patikrinti, kaip žmogaus teisių paisoma šiandien, praėjus 30 metų nuo filme parodytų įvykių.
„Auksinė palmės šakelė“ atiteko švedo Rubeno Östlundo filmui „Aikštė“ („The Square“). Šis satyriškas filmas kalba apie prarastas Vakarų visuomenės vertybes – empatiją, poreikį padėti kitam. Filmo veikėjas – savimi pernelyg patenkintas, diletantiškas šiuolaikinio meno muziejaus kuratorius, kurio gyvenimas ima griūti, kai jis netinkamai sureaguoja į apsukrią vagystę aikštėje, iškart po to, kai muziejus paskelbė apie naują provokatyvų šiuolaikinio meno projektą. Jo esmė – ribota vieša erdvė, kurioje žmonės privalo elgtis atsakingai, rūpintis vieni kitais. Östlundo „Aikštėje“ telpa tai, kas dažna skandinavų kine. Čia nestinga idiotų, šventinių vakarienių, yra ir postfeministinis vyras, pažįstamas iš ankstesnio režisieriaus filmo „Force Majeure“.
Sofia Coppola už kostiuminę dramą „Apžavėtas“ („The Beguiled“) pelnė geriausios režisierės apdovanojimą. Iki Coppolos prizu už geriausią režisūrą apdovanota tik viena moteris – sovietų režisierė Julija Solnceva už filmą „Liepsnojančių metų kronikos“ („Povest plamennych let“, 1961), sukurtą pagal režisierės vyro Aleksandro Dovženkos scenarijų. „Apžavėtas“ – tai Dono Siegelo 1971 m. filmo feministinis perdirbinys, nukeliantis į JAV Pilietinio karo laikus. Coppola žaidžia psichologinio erotinio trilerio žanru, sukeičia ankstesniame filme suformuotus lyčių vaidmenis. Nicole Kidman, šiemet pasirodžiusi ne tik „Apžavėtame“, bet ir Yorgoso Lanthimos filme „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of a Sacred Deer“) bei Jane Campion seriale „Ežero ištakos“ („Top of the Lake“), apdovanota specialiuoju jubiliejiniu Kanų kino festivalio prizu.
Apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį atiteko Diane Kruger, suvaidinusiai turkų kilmės vokiečių režisieriaus Fatiho Akino filme „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“). Kruger vaidina laimingą šeimą su turku sukūrusią vokietę, kuri per nacistinį išpuolį praranda vyrą ir sūnų. Teismui pripažinus įkalčių stoką, žudikams atkeršyti ji nusprendžia pati. Tai gana paprastas, vokiečiams įprasto televizinio formato, neieškantis gilesnio, subtilesnio ir ne tokio tiesmuko įvykių aiškinimo, tačiau komentarą apie ideologines Europos grėsmes plačiajai auditorijai efektingai perduodantis filmas.
Geriausiu aktoriumi tapo Joaquinas Phoenixas, suvaidinęs trileryje „Tavęs niekad čia nebuvo“ („You Were Never Really Here“). Phoenixo herojus – buvęs FTB agentas Džo. Jis yra samdomas žudikas, dažniausiai vykdantis su sekso vergija susijusius užsakymus. Filmo režisierei ir scenarijaus autorei Lynne Ramsay svarbu ne veiksmai, kuriais Džo siekia išgelbėti pagrobtą paauglę, bet vidiniai herojaus motyvai. Šį precizišką filmą žiuri apdovanojo ir už geriausią konkurso scenarijų. Apdovanojimą režisierė pasidalino su Yorgosu Lanthimosu ir Eftymisu Filippou, kurie parašė estetizuotą „Šventojo elnio nužudymo“ scenarijų.
Žiuri neapdovanotas, bet vienas geriausių konkurso filmų – po labai vidutiniško „Franco“ į vėžes sugrįžusio François Ozono erotinis trileris „Dvigubas meilužis“ („L’amant double“). Tai intriguojantis, stilingas, psichoanalize manipuliuojantis filmas, kuris gali pasirodyti ir pernelyg aiškus, nes jame neliko erdvės gilioms mintims ar skirtingoms interpretacijoms. Tačiau brandi, nepriekaištinga Ozono kino kalba žiūrovui sugrąžina vujeristinį malonumą, primena ne tik autorinio, bet ir žanrinio kino džiaugsmus.
Viena kino žurnalistų labiausiai linksniuojamų temų buvo kompanijos „Netflix“ konfliktas su Kanų kino festivalio organizatoriais ir Prancūzijos kino teatrų atstovais. „Netflix“ pareiškė, kad konkurse rodoma kompanijos finansuota Noah Baumbacho komedija „Mejerovičių istorijos“ („The Meyerowitz Stories“) bei Bong Joon-ho fantastinis filmas „Okja“ didžiajame ekrane bus parodyti tik Kanuose. Susidūrus su tokia kino tapatybės krize, man pasirodė absurdiškas finansuotojus ginantis Bong Joon-ho pareiškimas, esą „Netflix“ jam davė didelį biudžetą ir laisvę filmuoti ypatinga, 70 mm celiuloido kokybę atitinkančia skaitmenine technika. Akivaizdu, kad žiūrovai savo teleekranuose to nepastebės. Vis didėjanti „Netflix“ įtaka kelia nerimą, o Kanų kino festivalio rengėjų sprendimas neberodyti konkursuose „Netflix“ filmų gali reikšti, kad netrukus atsiras naujas festivalis.
Paralelinėje Kanų programoje „Kritikų savaitė“ Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas prancūzo Emmanuelio Graso dokumentinis filmas „Makala“ apie Kongo darbininko pastangas išgyventi ir išlaikyti šeimą skurdžioje šalyje. Grasas sukūrė nepaprastai vizualų ir šiltą su sunkumais kovojančio žmogaus portretą. Dar du įsimintini šios programos filmai– tai Fellipe’s Gamarano Barbosos filmas „Gabrielius ir kalnas“ („Gabriel e a montanha“) apie jauno brazilų keliautojo siekį pažinti Afriką. Šviesaus humoro ir saikingos egzotikos kupinas pasakojimas veda link mistiškos klajūno mirties. Tikros istorijos įkvėptame filme bandoma suprasti, kas vedė jaunuolį paskutinės kelionės takais. Léa Mysius filmas „Ava“ – tai 35 mm juostoje nufilmuota regą prarandančios mergaitės vasara. Filme netrūksta jaunatviško maišto, šmaikštaus humoro, jausmų ir tikroviškų žmonių santykių.
Kitoje paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ premjera. Filmas apie savanorio Roko ir jo draugės kelionę į Ukrainoje vykstantį karą su humanitarinės pagalbos siuntiniu žymi dar vieną posūkį režisieriaus kūryboje. „Šerkšnas“ išsiskiria ne tik liūdną Rytų Ukrainos peizažą realistiškai fiksuojančia kamera, bet ir Bartui neįprastais gausiais, banalybės nevengiančiais dialogais.
Šioje programoje parodytas vienas geriausių festivalio filmų – Clair Denis opusas meilei „Gražioji vidaus saulė“ ( „Un beau soleil intérieur“). Juliette Binoche herojė Izabelė viliasi rasti tikrą meilę skirtingų vyrų glėbyje. Ji nekantrauja, nors Gérard’o Depardieu žiniuonis siūlo dar palaukti, pažiūrėti, nes kažkuris jų gali būti tikrasis, o gal dar ne... Denis kuria subtilų ir, nepaisant pagrindinės herojės nusivylimų, gana optimistišką vidutinio amžiaus menininkės portretą.
Bruno Dumont’as pristatė turbūt šmaikščiausią festivalio filmą – minimalistinį miuziklą „Žaneta: Žanos d’Ark vaikystė“ („Jeannette, l’enfance de Jeanne d’Arc“). Prieš daugiau nei šimtmetį parašytam Charles’io Peguy tekstui Dumont’as suteikė šiuolaikišką formą, pavyzdžiui, Žanetos dėdė savo tekstą repuoja.
Dar vienas filmas, kurį verta paminėti, – „Raitelis“ ( „The Rider,“ rež. Chloe Zhao) apie Pain Ridžo rezervate gyvenantį jauną kaubojų, kuriam po sunkios traumos gydytojai pataria nebesėsti ant žirgo. Nors gali netekti gyvybės, jaunuolis jaučiasi prarandantis tapatybę. Filmas atspindi Amerikos nepriklausomųjų kino tendencijas gilintis į realybę. Išmaniuoju telefonu 2015 m. nufilmuoto „Mandarino“ režisieriaus Seano Bakerio naujasis „Floridos projektas“ („Florida Project“) šįkart buvo filmuojamas 35 mm juostoje ir taip pat kuria realistišką problemiškos bendruomenės portretą, parodytą netikėtu kampu – vaikų akimis.
Taip trumpai apibendrinčiau šių metų Kanus. Gal neypatinga šiųmetė programa žada daugiau gerų filmų artėjantiems Venecijos ir Toronto kino festivaliams?