Karas kitaip

Jubiliejiniame Kanų kino festivalyje parodytas Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ („Frost“) sulaukė gerų atsiliepimų prancūzų spaudoje. Dienraščio „Le Monde“ kino kritikas Jacques’as Mandelbaumas recenzijoje tvirtina, kad šis pasakojimas apie jaunų lietuvių porą, vežančią humanitarinę pagalbą, labiau yra ne kelio ir ne angažuotas filmas, o „didis filmas apie meilę“. Jis lygina „Šerkšną“ su Roberto Rossellini „Kelione į Italiją“, sakydamas, kad tai „šiaurietiškas ir postmodernus filmas, kuriame įsimylėjėlių pora pasiklysta alkoholio naktyse ir snieguotose stepėse“, prieš suprasdama, kad „mirties artumas patikslina meilės ir gyvenimo kainą“. Kito įtakingo dienraščio „Libération“ recenzentas Luc Chesselis išskiria filmo pabaigą: „Visi pasakys jums, kad paskutinės dvidešimt filmo minučių yra nuostabios.“ Iškart po premjeros „Gazeta Wyborcza“ išspausdino pokalbį su „Šerkšne“ vieną pagrindinių vaidmenų suvaidinusiu lenkų aktoriumi Andrzejumi Chyra. Kanuose su aktoriumi kalbėjosi Mariola Wiktor. Ji teigia, kad tokio Chyros lenkų kine neteko matyti – jis neįtikėtinai autentiškai vaidina karo korespondentą Donbase. Pateikiame kelis pokalbio fragmentus.

„Šerkšne“ pamačiau Chyrą, kurio iki tol nepažinojau lenkų kine. Turiu omenyje sceną, kai Jūsų herojus guli lovoje su mergina ir verkia. Jis nuogas ne tik fiziškai, bet pirmiausia emociškai.

Šarūnas – specifiškas režisierius. Esame pripratę dirbti, kai viskas nuo pradžios iki pabaigos išbaigta ir organizuota. Šarūnas ne tik liepia mums improvizuoti kuriant savo personažus – visas darbas su juo daugiausia remiasi spontaniškais veiksmais. Kartais ilgai tenka laukti filmavimo, iki galo nesuvokiant, kas iš tikrųjų vyksta. Scenarijus nuolat keičiasi. Be to, režisierius nelinkęs į jokius kompromisus, kai kalbame apie aktoriams filmavimo aikštelėje keliamas užduotis.

To negalima pavadinti komfortu.

Taip, tiesa. Bet gal todėl taip emocionaliai reagavau minėtoje scenoje? Žinoma, ši scena kyla iš to, kaip įsivaizdavau savo herojų. Pasidaviau beviltiškai situacijai, kurioje jis atsidūrė. Man atrodo, kad karo korespondentas Andžejus, kurį aš vaidinu, yra išsisėmęs, „pavažiavęs“ tipas, bet net toks žmogus kažkuriuo momentu gali palūžti. Juolab kad visi žurnalistai, kuriuos Andžejus sutinka viešbutyje Rytų Ukrainoje, yra daug patyrę žmonės, gyvenantys nuolatiniame strese. Jie turėjo išmokti išsaugoti distanciją su tuo, kas vyksta aplink juos. Šios profesijos žmonės privalo užsiauginti storą odą.

Tačiau ar Andžejus verkia ne todėl, kad jau žino, kas laukia jaunų lietuvių poros, kuri veža į Ukrainą humanitarinę paramą? Jų idealizmas ir nekaltumas neištvers susidūrimo su karo žiaurumu.

Karas priverčia mus išgyventi ribines ir ekstremalias situacijas, bet būdami už karinio konflikto ribų esame nuskausminti, nesuvokiame karo siaubo, nes medijos jį subanalino. Apie karą kalbama globaliai, pateikiant skaičius, bet ne iš paprasto žmogaus perspektyvos. Būtent tokį požiūrio tašką mus verčia rinktis Šarūnas. Jaunas lietuvis Rokas tiki, kad jo misija gali paveikti įvykių eigą, kad jis gali padėti žmonėms. Jis dar nežino, koks naivus toks įsivaizdavimas.

Filmavote Ukrainoje, Dnipre, kuris dar neseniai vadinosi Dnepropropetrovsku. Ar filmas pakeitė Jūsų nuomonę apie konfliktą, kurio pabaigos vis dar nematyti?

Filmavimo grupė dirbo šalia karo veiksmų teritorijos. Mano epizodai buvo filmuojami šiek tiek toliau nuo fronto. Dnipre vyko normalus gyvenimas ir mums trukdė tik šaltis –15 laipsnių šalčio dieną. Tarp vaidinančių korespondentus Dnipro viešbutyje buvo ir prancūzas Sébastienas Gobert’as, kuris profesionaliai dirba šį darbą. Jis nėra nei kraujo ištroškęs žmogus, nei apsėstas nuotykių ieškotojas. Į savo darbą jis žiūri kaip į politiko profesiją. Jis puikiai orientavosi Ukrainos situacijoje. Karo korespondentai pamišę dėl savo darbo, bet jų veikla dažnai kyla ne iš racionalaus pasirinkimo. Kai kuriems už tai, kad užsiima šia profesija, tenka užmokėti aukščiausią kainą. Jie apie tai žino, bet vis sugrįžta į frontą.

„Šerkšnas“ – ne pirmas Jūsų bendros gamybos su užsieniu filmas. Kodėl priimate tokius pasiūlymus, juk ir lenkų kine vaidinate daug ir dažnai?

Mėgstu keisti darbo formas. Dažniausiai taip atsitinka tada, kai sutinku įdomų režisierių. Bartas Lenkijoje mažai žinomas, bet Kanuose ir apskritai Prancūzijoje – puikiai. Neseniai vyko jo filmų retrospektyva Pompidou centre Paryžiuje. Mėgstu bandyti kitokius darbo metodus, o Lenkijoje neturiu pernelyg įdomių pasiūlymų, nors ir vaidinu daug.

Filmuose kalbate prancūziškai, angliškai, rusiškai. Ar galima apgauti akcentą?

Visada reikia sukurti tokias aplinkybes, kad akcentas nebūtų kliūtis. Pavyzdžiui, dabar gavau pasiūlymą vaidinti prancūzų filme apie Didžiąją revoliuciją. Tačiau vaidinu personažą, kurio pavardė lenkiška – Lozovskis. Tai herojus, kuris gimė Prancūzijoje, bet jo tėvai – lenkai. Julijos Kowalskos filme „Įsiutusi rožė“ taip pat vaidinau prancūziškai, bet lenką, kuris Prancūzijoje ieško sūnaus. Be to, daug lengviau vaidinti prancūziškai, nei kalbėti šia kalba.

Parengė K. R.