Geri ketinimai

Pavelas Čiuchrajus niekad nekūrė propagandinių filmų. Greičiau atvirkščiai – jį domina gana dviprasmiškos aistrų dramos tragiškų istorinių įvykių fone. „Oskarui“ nominuotame filme „Vagis“ (1997 m.) Čiuchrajus rodo Antrojo pasaulinio karo sulaužytus žmones. Pagrindinis herojus yra niekad nematyto tėvo besiilgintis berniukas. Iš jo ilgesio žiauriai pasityčioja ciniškas vagis – motinos mylimasis. Į 7-ojo dešimtmečio pradžią nukeliančio „Vairuotojo Verai“ (2004 m.) veikėjas – įtakingas generolas, norintis ištekinti neįgalią dukterį už savo vairuotojo. Pastarajam – tai šansas padaryti karjerą. Tačiau į keistai besimezgančios meilės dramą įsikiša galinga Kremliaus intrigų mašina. Čiuchrajaus veikėjai dažniausiai pasijunta bejėgiai, nesugeba pasipriešinti valstybei, viduje glūdinčiam blogiui, išoriniams prievartos mechanizmams. Šiuose filmuose akivaizdi režisieriaus ištikimybė vadinamajam didžiajam stiliui – melodramiškam siužetui, spalvingiems personažams, kurie priversti rinktis tradicines vertybes arba išduoti ir būti išduoti. Čiuchrajaus filmams būdinga tiksliai atkurta epocha, jų pasakojimas epiškas, režisierius neeksperimentuoja kino forma. Todėl vieniems kritikams jie a priori atrodo senamadiški, pernelyg tradiciški, kitiems stilius primena retro kiną. „Šaltajame tango“ („Cholodnoje tango“, Rusija, 2017 m.), kaip kad „Vagyje“ bei „Vairuotojuje Verai“, liečiamos meilės ir neapykantos, išdavystės temos, tik veiksmą Čiuchrajus perkėlė į svetimą teritoriją – Lietuvą. Šis pasirinkimas, regis, ir lėmė akivaizdžius filmo trūkumus, nors ketinimai buvo geri.

Pagrindiniai „Šaltojo tango“ personažai yra žydas Maksas ir lietuvaitė Laima. Juos suvedė karas. Iš baltaraiščių sunkvežimio pabėgęs paauglys Maksas grįžta į savo namus, o juose jau gyvena žydšaudžiams padedančio Laimos tėvo – anglių pardavėjo Vinco (Andrius Bialobžeskis) – šeima. Laima traukia Maksą – ji ir nevaikiškai provokuoja berniuką, ir aitrina jo žaizdas pranešdama, kad vokiečiai jau sušaudė jo motiną. Maksas jaučiasi išdavikas, nes neįvykdė pažado motinai – neišsaugojo sesers Lijos. Deja, netrukus neapsaugos ir Laimos nuo vokiečio prievartautojo.

Šie epizodai atgyja suaugusio Makso atmintyje, kai 1950-aisiais jį tardo lietuvis saugumietis (Dainius Kazlauskas), įtariantis, kad vyras padeda partizanams. Režisierius nuolat pina praeities ir dabarties vaizdus, bet ši laikų mozaika pamažu pasakojimą vis labiau paverčia serialo santrauka. Nelieka laiko įsižiūrėti į personažus, suprasti jų veiksmų motyvus, įsigilinti į jų jausmus, suvokti, kas iš tikrųjų jiems svarbu. Pavyzdžiui, Vincas gana išsamiai aiškina, kodėl padėjo žydšaudžiams – esą žydai pirmieji sveikino sovietų okupantus. Tačiau kodėl jis išgelbėjo žydų berniuką, lieka neaišku. Taip atsitinka, nes Čiuchrajus nori aprėpti kuo daugiau temų. Svarbiausia, žinoma, abiejų totalitarizmų nužudytos meilės tema, bet režisierius rodo ir lietuvių pasipriešinimą rusų okupantams, ir jų kolaboravimą su vokiečiais, ir sovietų vykdytą lietuvių deportaciją. Šios epizodai pabrėžtinai primena žydų likimą: tamsa, gyvuliniai traukiniai, į juos vedami žmonės tik su vienu lagaminu rankose. Žydų likimas filme rodomas nuosekliausiai. Matyt, prisidėjo ir tai, kad Čiuchrajus – vienas Steveno Spielbergo dokumentinio projekto, įamžinančio Holokaustą išgyvenusių aukų prisiminimus, kūrėjų.

Maksas – dramatiška figūra. Jis myli žydšaudžiams padėjusio Vinco dukterį Laimą ir kovoja su partizanais. Jį persekioja kaltės jausmas. Grįžti į Lietuvą iš Rusijos, kur Maksas atsidūrė po karo, skatino ir meilė, ir kaltė, ir neapykanta. Vis dėlto šio herojaus vidinė drama neišskleista, o aktoriui Rinaliui Muchametovui akivaizdžiai  dar stinga meistriškumo. Maksą mylinti, bet rusų okupantų nekenčianti ir tėvo atstumti negalinti Laima taip pat nuolat patiria dvasines traumas. Visi: vokiečiai, lietuviai, rusai, nori ja pasinaudoti kaip daiktu, net Maksas elgiasi žiauriai. Moters tragedija filme rodoma kaip nesibaigiančių pažeminimų seka: išprievartavimas, alkoholis, atsitiktiniai meilužiai, abortas. Ji kupina neapykantos ir skausmo. Deja, Julija Peresild vaidina ne asmenybę, o kraštutines emocijas, todėl Laima – ne moteris, patirianti visą epochos siaubą, o tik apgailėtina provincijos femme fatale, vilkinti ryškiai raudoną suknelę ir šaltai imituojanti tango aistras. Režisieriaus noras parodyti, kaip Laima ir Maksas bando rasti vienintelę užuovėją meilėje, bet jų troškimams nebus lemta išsipildyti ten, kur yra tik neapykanta, pakimba tuštumoje.

Tikrą tragediją pavyko suvaidinti tik Sergejui Garmašui. Jo miesto komendantas ukrainietis Taratuta iš pradžių atrodo tipiškas okupantas, tačiau filmui įpusėjus akivaizdu, kad šis prasigėręs Raudonosios armijos karininkas vienintelis bando išsaugoti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio padėdamas Maksui ir Laimai bei išbraukdamas, jo įsitikinimu, nekaltus žmones iš deportuojamųjų sąrašų. Čiuchrajus keliskart į jo lūpas įdeda metaforišką frazę: „Ak, tėvyne, kodėl tu tokia griežta, kodėl nepasigaili, kodėl neatleidi?“ Kai šis klausimas skamba filmo pabaigoje, tampa daugiau nei akivaizdu, kad „Šaltasis tango“ pirmiausia skirtas šiuolaikiniams rusams, kuriems Putino propaganda kuria vis naujus mitus apie neva didžiausią XX a. tragediją – SSRS žlugimą. Čiuchrajus jiems bando paaiškinti, kas buvo Stalino dangaus karalystė, ką okupantams jautė lietuviai ir kiti užkariautieji, kodėl jie priešinosi ir ėjo į miškus. Beje, būtent Čiuchrajus iš rusų kino kūrėjų apie tai prabilo pirmasis. Vis dėlto bijau, kad šių režisieriaus gerų ketinimų dauguma jo tėvynainių nesupras. Kaip, beje, nesuprato ir kai kurie lietuviai, tvirtinantys, kad „Šaltasis tango“ – prieš Lietuvą nukreipta propaganda, esą sulyginanti visus Antrojo pasaulinio karos dalyvius ir jų aukas.

„Šaltojo tango“ veikėjai galėtų gyventi kiekvienoje Rytų Europos šalyje, kurią 1940-aisiais okupavo sovietai, paskui vokiečiai, paskui vėl grįžo sovietai. Tai ir Baltijos šalys, ir Vakarų Ukraina, ir Vakarų Baltarusija, kurioje užaugo Jefraimas Sevela – būtent jo knyga „Parduok savo motiną“ yra Čiuchrajaus scenarijaus pagrindas. Deja, Lietuvos istorijos subtilybės ir kasdieniškoji, buitiškoji terpė filme, švelniai tariant, tik apytikrės. Jei taip paviršutiniškai Lietuvos istoriją  rodytų Holivudo filme, ko gero, pretenzijų būtų mažiau – amerikiečiai jau pripratino žiūrovus prie panašaus supaprastinto stiliaus, todėl ir Lietuvos liaudies buities muziejuje filmuotos scenos nieko nestebintų. Vis dėlto ankstesniuose filmuose tiksliai epochos detales atkūręs Čiuchrajus šįkart galėjo pasitelkti ir ne tokių paviršutiniškų konsultantų. Dalis „Šaltojo tango“ lietuviškų akcentų – iš buvusios SSRS teritorijoje žinomiausio lietuvių filmo – Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“: kai Vincas veža paauglį Maksą į kaimą, vežimui dardant mišku, kamera priartina prie medžio prikaltą koplytėlę su mediniu šventuoju; kai tapęs operatyviniu darbuotoju Maksas vienkiemyje ieško savo nužudytų bendražygių, medinių rastų statinys sukelia prisiminimus apie sieną, prie kurios į „banditus“ šaudo vienas brolių Lokių. Tik bijau, kad šios intertekstualios užuominos bus mažai kam akivaizdžios net Lietuvoje. Kiti panašūs „lietuviški“ akcentai sukels daug abejonių. Neįtikina, kai lietuvių partizanai miestuose išdavikus žudo panašiai kaip „Armia krajowa“ mirties bausmių vykdytojai. Vargu ar 1950-aisiais sovietų Lietuvos miestus valdė rusų komendantai. Netikiu, kad per sovietų radiją transliuoti pranešimai apie priešiškus žydus – buvo vartojamas „kosmopolitų“ eufemizmas. Istorikai tokių neatitikimų pastebės daug daugiau, bet esmė vis dėlto yra ne tai.

Dar prieš filmui pasirodant Lietuvos kino teatruose žiniasklaidoje kilusi pasipiktinimo banga priminė garsųjį Boriso Pasternako pasmerkimą, – žemdirbiai ir šachtininkai nuoširdžiai smerkė rašytoją, nors prisipažindavo, kad romano „Daktaras Živaga“ neskaitė. Tai verčia abejoti, ar lietuviams kinas vis dar yra menas, ar tik pretekstas pademonstruoti patriotinį budrumą ir giliai pasąmonėje vis dar gyvą sovoką.

Ideologų ir politologų liaupsės nieko bendra su kinu neturinčiai, bet užtat „ideologiškai teisingai“ „Emilijai iš Laisvės alėjos“ rodo, kad Lietuvoje nestinga žmonių, kurie norėtų, jog nacionalinis kinas paklustų pseudopatriotinei propagandai. Tačiau neabejoju, kad visiems būtų daug geriau, jei lietuvių kūrėjai formuluotų ir keltų svarbius klausimus, padėtų ieškoti atsakymų į pačius skaudžiausius. Kad ir į tuos, kurie tegu netiesiogiai, bet skamba „Šaltajame tango“.