„Scanorama“: filmai, gimę iš realių istorijų

Rubenas Östlundas apie „Kvadratą“

„Kvadratas“
„Kvadratas“

„Kvadratas“ – vienas laukiamiausių „Scanoramos“ filmų, šiemet Kanuose apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Rubenas Östlundas išgarsėjo 2014-aisiais, kai Kanuose „Ypatingo žvilgsnio“ programoje parodytas jo filmas „Force majeure“ – pasakojimas apie švedų šeimą, kurią ima griauti Alpių kalnuose patirta sniego griūtis, – susilaukė didžiulio tarptautinės kritikos dėmesio, o 1974 m. gimęs režisierius buvo paskelbta viena kino atsinaujinimo vilčių. Pateikiame Krzysztofo Kwiatkowskio pokalbio su režisieriumi, šį rudenį skelbto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

 

„Kvadratas“ vėl prabyla apie pirmojo pasaulio problemas.

Tai mūsų pasaulio, kuriame dūstame, problemos. Kuriame primetėme sau griežtas taisykles, kaip turime elgtis. Kuriame vis bandome prilygti įsivaizdavimams apie save, kuriame svaidomės žodžiais „sėkmė“ ir „laimė“ ir prarandame save. Todėl mano filmai laviruoja tarp sociologinio kasdienybės stebėjimo, stand-up (komiško monologo priešais publiką, – red. past.) ir egzistencinio siaubo filmo. „Force majeure“ rodė tipą, kuris desperatiškai bando suvaidinti vyro vaidmenį ir nesugeba prisipažinti pralaimėjęs. „Kvadrato“ veikėjas Kristianas užsideda socialiai angažuoto meno kuratoriaus kaukę. Jis daug pasiekė, bet nori ir ką nors nuveikti kitiems.

 

Tai skamba taip, lyg norėtumėt nueiti pas psichoterapeutą ir jam pasakyti: „Mano kolega turi problemų su alkoholiu“.

Neslėpsiu, kad Kristianas – tai mano alter ego. Jis panašaus amžiaus, taip pat turi dvi dukreles – mokyklos rungtynių šokėjas, pamainomis auklėju jas su savo buvusia gyvenimo drauge. Matyt, kadaise jis padarė panašių į mano klaidų, o dabar susiduria su panašiomis problemomis. Jis gyvena meno apsuptyje, truputį lyg stiklainyje. Tačiau jis stebi neteisybę aplinkui, mato atskirtį, sistemos nuskriaustus žmones. Ar jis turi apsimesti, kad viskas yra gerai, ar reaguoti?

 

Paroda, kuri vėliau įkvėpė filmą, buvo Jūsų reakcija?

Surengiau ją su Kalle Bomanu ir ekrane atkūriau gana tiksliai. Prieš įeinant į salę, reikėjo pereiti pro vieną iš durų: su užrašu „Pasitikiu kitais“ arba „Nepasitikiu“. Žiūrėjau į žmonių eilę. Kai kas nors priartėdavo prie momento, kai reikia priimti sprendimą, kiti jį stebėjo ir darė spaudimą. Iškart po to buvo galima įrodyti savo pasirinkimą: užrašas ant grindų liepė tiems, kurie skelbėsi pasitikį, padėti ten piniginę ir mobilųjį telefoną parodos lankymo laikui. Bet būtent tai ir yra angažuoto meno spąstai. Argi iššūkis palikti neprižiūrimus daiktus madingoje galerijoje? Ją lanko panašūs žmonės, iš tos pačios socialinės grupės. Svarbu tai, ką darome išėję į gatvę.

 

Ten Jūs sukūrėte „Kvadratą“.

Yra vietų, kuriose keičiasi socialinis susitarimas. Priešais perėją vairuotojai juda kitaip nei likusioje gatvės dalyje. Bibliotekoje arba bažnyčioje laikomės tylos. Todėl išskyrėme kvadratinę erdvę ir pakabinome lentelę, kad joje privalomos humanistinės vertybės. Jei nebeturite jėgų nešti sunkią rankinę, galite palikti ją kvadrate. Nes čia nevagiama. Pasirodė, kad tai veikia. Paroda truko kelis mėnesius, bet kvadratas liko. Neseniai jam suėjo dveji metai. Policija jame reguliariai pasakoja vaikams apie teisę. O kai miestas atėmė pašalpas neįgaliesiems, ten susirinko demonstrantai. Kvadratas tapo simboliu...

 

...Vakarų visuomenės solidarumo ilgesio?

Taip pat. Bet man – kitokio pokalbio apie visuomenę. Mane vargina politiniai debatai ir susistumdymai. Norėčiau, kad politikai primintų apie vertybes, altruizmą. Panašias problemas man kelia religija. Vis dažniau religiniai vadovai koncentruojasi į kovą už valdžią ir įtaką, užuot parodę, kokią įtaką tikėjimas gali turėti mūsų elgesiui.

 

Švedai – viena demokratiškiausių, turtingiausių, lygiateisiškiausių, ekologiškai sąmoningiausių visuomenių. Tačiau filmuose rodote jos veidmainystę ir už lozungų slypinčią tuštumą.

Buvome nuostabi socialdemokratiška visuomenė 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais ir dabar šildomės tų laikų mitu. Mano mama – atsidavusi komunistė – visada man kartoja, kad sunaikinę padalijimus gyvensime laimėje ir džiaugsme. Bet nelygybė slypi visuose socialiniuose santykiuose ir to negalima išvengti. Paleistas akmuo visada krenta ant žemės. Todėl reikia bandyti išlaikyti jį ore, kad ir pasinaudojus politika. Bet mes to nedarome. Esame Europos dalis ir jos nuotaikos mus veikia. Kaip grybai po lietaus Stokholme auga saugomi rajonai. O juk tai agresyvi pasisakymo forma: „Atsakome tik už tai, kas yra už mūsų tvoros. Esame elitas, kiti yra pagedę.“

 

Tą elitą Jūs taip pat išjuokiate, kad ir supriešindamas jį filme su žmogumi-gorila.

Mėgstu stebėti beždžiones. Jose matau žmones grynu pavidalu, laisvus nuo kultūros įsakymų ir draudimų. Lieka instinktai, poreikiai, emocijos. Viskas, iki ko noriu prisikasti savo herojuose. Tad surinkome tris šimtus statistų prabangaus Stokholmo viešbučio pobūvių salėje ir surengėme puotą. Tarp jų buvo veikėja, kurią vadinome kunigaikštyte Madlena, nes ji simbolizavo senus Švedijos pagrindus. O paskui užteko įleisti Terry Notary – garsų Holivudo beždžionių vaidmenų specialistą. Jis sugebėjo pajusti kiekvieną statistą. Jis tapo grobuoniu medžioklėje, demaskavo hepeningo dalyvių baimę, naikino jų saugumo jausmą, kurį suteikia mandagus elgesys.

 

Jums keista, kad kas nors bijo raumeningos gorilos, kuri staiga trenkia į veidą?

Ne, tai suprantama. Bet lieka klausimas, kaip reaguosime. Trys šimtai puotos dalyvių tyli, laukdami, kad kažkas kitas išspręs jų problemą. Ir tai jau nebepriklauso tik nuo psichologijos, bet ir nuo tarpusavio santykių. Esame kraštutinai individualistiška visuomenė. Neieškome sprendimų kartu, o laukiame didvyrio. Numojame ranka į elgetą, nes esą „negalima išspręsti visų žmonių problemų“. Bet jei puse procento pakeltume mokesčius, galėtume jau šį tą nuveikti. Tik kažkodėl turtingas elitas visai neskuba. „Kvadrato“ sumanymas gimė, kai gatvėje vyras čiupo mane už peties ir pasakė: „Žiūrėk, ten vyras muša moterį. Turime kažką daryti.“ Man padarė įspūdį, kad jis nebėgo vienas pats kaip skandinaviškas Don Kichotas, tik kreipėsi į kitą žmogų. Supratau, kaip tai ypatinga.

 

„Kvadrate“ šaipotės iš meno, kuris tampa hermetiškas. Bet kine taip pat egzistuoja tokia rizika, kai filmai apie atskirtį trunka keturias valandas ir dažniausiai patenka tik į festivalius.

Rinkdamas medžiagą „Kvadratui“ važinėjau po muziejus. Niujorkas, Madridas, Paryžius... Net neįsivaizduojate, kiek kartų mačiau baltas sienas su neoniniais užrašais, po galerijas išbarstytas akmenų krūveles ar geležies gabalus. Šiuolaikinis menas dažnai pavirsta tuščiu ritualu. Žinoma, kine taip pat tai atsitinka, bet mes pernelyg įsižiūrėję į save, kad tai pastebėtume. Būtent apie tai ir kalbu. Jei norime, kad mūsų kūryba būtų svarbi, turime žiūrėti į save kritiškai.

 

Kita vertus, man atrodo, kad Jums visai netrukdo rinkodara ir filmų reklama.

Ne, aš taip linksminuosi. Man smagu, kad sceną su trimis šimtais vilkinčių smokingus žmonių, kuriuos erzina gorila, pasižiūrės tūkstantis smokingus vilkinčių žmonių Kanuose. Net jei „Kvadratas“ parodijuoja viešųjų ryšių specialistus, kurie tiesia rankas prie meno, iš tikrųjų su jais sutinku. Jei turime ką pasakyti, privalome kovoti už medijų dėmesį su visais realybės šou, videoklipais, gražių kačiukų nuotraukomis ir juokingomis vaizdajuostėmis. Šiuolaikinis režisierius negali apie tai pamiršti.

***

 

Rezo Gigineišvilis apie „Įkaitus“

1983-iasiais grupė jaunų gruzinų bandė pagrobti lėktuvą ir nuskristi į Turkiją. Jų planas žlugo. Lėktuvas nusileido Tbilisyje ir specialiųjų tarnybų buvo paimtas šturmu. Apie tai Rezo Gigineišvilio filmas „Įkaitai“ („Založniki“). Pateikiame Filipo Vujačičio pokalbio su režisieriumi, išspausdinto buro247.ru, fragmentus.

 

Kaip atsirado „Įkaitai“?

Gimiau 1982-aisiais, tačiau nuo ankstyvos vaikystės prisimenu kalbas apie šią tragišką istoriją. Iš pradžių virtuvėje, nes tema ilgai buvo draudžiama, o virtuvė – vienintelė vieta, kur buvo galima pasišnabždėti draudžiamomis temomis. Pagrobėjų tėvams dešimt metų kažkodėl buvo sakoma, kad jų vaikai išvengė sušaudymo, kad jie gyvi. Pamenu, kaip kartą vėlų vakarą pas mus atėjo vieno iš pagrobėjų motina. Ji ilgai kalbėjosi su mano mama, pasakojo, kad rengiasi važiuoti, regis, į Centrinę Aziją, į kažkokią koloniją, ieškoti sūnaus. Pamenu, kai ji išėjo, mano mama buvo labai nusiminusi – visi suprato, kad ši moteris gyvena iliuzijomis. Toks buvo sistemos cinizmas. Kad tėvai nežinotų. Jiems nesakė, kad nuosprendis seniai įvykdytas. Tėvams neparodė sušaudytų vaikų kapų.

 

Kaip galima pasiekti istorinę tiesą, ekranizuojant panašią istoriją?

Man išeities taškas visada yra asmeniška kiekvieno žmogaus, kiekvieno personažo tiesa. Turiu paaiškinti aktoriui, kodėl jo herojus žiūri į pasaulį būtent taip. Jis neturi vaidinti neigiamo personažo – jis turi suprasti tą žmogų. Kiekvienas visada randa savo poelgių pateisinimą, jis nori tikėti, kad yra teisus. Todėl reikia eiti paskui herojaus tiesą, net jei jis tau kažkuriuo momentu ir nemalonus.

 

Kaip dabar Gruzijoje vertinami pagrobėjai?

Į šią istoriją galima pasižiūrėti skirtingai. Sovietų teismas kartu su jais į teisiamųjų suolą pasodino šventiką, kurio net nebuvo lėktuve. Nusikaltimas buvo akivaizdus, buvo galima juos nuteisti mirties bausme, tiesiog laikantis tų laikų įstatymų. Bet valdžia pridėjo ideologiją, pabrėžė, kad pagrobėjai skaitė Evangeliją, kad visame tame dalyvavo šventikas. Valdžia norėjo parodyti, prie ko veda laisva mintis. Tai viena pusė. Kita buvo ta, kad nuolat skambėjo žodžiai „auksinis jaunimas“. Sovietų propaganda supriešino elitą ir paprastą sovietų liaudį.

Praėjus kuriam laikui, atėjo nauja valdžia. Prezidentas Zviadas Gamsachurdija – traumuotas žmogus, disidentas, sėdėjęs kalėjime. Tada kiekvienas, kovojęs su sovietų valdžia, buvo paskelbtas Gruzijos didvyriu. Prasidėjo tų žmonių aukštinimas, nepriklausomai nuo to, ką jie padarė. Dar vėliau, artėjant prie 2000-ųjų, gruzinų rašytojas Dato Turašvilis parašė bestselerį „Džinsų karta“, kuris išverstas į daugelį pasaulio kalbų. Jis romantizavo pagrobėjus. Jam buvo svarbu parašyti tokią knygą, kai prezidentu buvo Aleksandras Ševardnadzė. Visa ta komunistų partijos Centro Komiteto nomenklatūra, visa ta Ševardnadzės karta Turašviliui buvo nepriimtina šiuolaikinėje Gruzijoje, todėl jis sąmoningai romantizavo pagrobėjus. Noriu pabrėžti, kad menininkai šią temą atspindi turėdami omenyje išgyvenamo laiko kontekstą.

 

„Įkaitai“ – Jūsų autorinis pasisakymas. Ar teisinga naudotis realių žmonių, kurių dauguma dar gyvi, likimais?

Man kilo klausimas, ar galima atnešti kažką nuo savęs į realų gyvenimą, o ne tiesiog jį rekonstruoti meno kūrinyje. Šis klausimas taip ir liko neatsakytas. Tačiau „Įkaitai“ – tai mano traktuotė, tai kinas, o ne žurnalisto tyrimas. Remdamasis dokumentine medžiaga, palieku sau kūrybinės laisvės galimybę. Tačiau tema delikati ir mes jautėme milžinišką atsakomybę. Labai kruopščiai dirbome su dokumentais, apklausėme įvykių liudininkus. Padarėme viską, kad net filmo detalės, net atmosfera nebūtų melagingas liudijimas. Ar tai pavyko, turi spręsti žiūrovai.

 

Parengė K. R.