Keistas suvažiavimas

30-asis tarptautinis Amsterdamo dokumentinio kino festivalis

„Viskas apie Amal“
„Viskas apie Amal“

Kad ir kaip stengčiausi išvengti burbėjimo keliaudama po festivalius, juolab kad prieš dvejus metus jau ir taip smarkiai peikiau didžiausią ir seniausią tik dokumentiniam kinui skirtą festivalį Amsterdame (IDFA), vis dėlto šiemet ir vėl noriu paryškinti vieną neigiamą jo aspektą. Nors programoje ir buvo filmų, kurie turėtų likti autoriaus galvoje ar kompiuteryje dar bent kurį laiką, labiausiai užkliuvo ne programa, bet komunikacija. Nežinau, kiek dėmesio dauguma žiūrovų skiria festivalių sklaidos kampanijoms, bet man tai labai svarbus aspektas. Juolab kad tai dažnai kainuoja visai nemažus pinigus – reklamos biudžetai juk visai kitokie nei kultūros. IDFA šįmet nustebino savo nejautrumu. Geltoni, mėlyni, žali ir rožiniai plakatai vardijo, kas atvyksta į Amsterdamą, pavyzdžiui, „Iggy Popas atvyksta į Amsterdamą“ arba „93-ejų sekso ekspertas iš Indijos atvyksta į Amsterdamą“. Tokie šūkiai skamba nuspėjamai – taip, dokumentinis kinas geba priartinti ar atvesti susitikti su įdomiausiais ir keisčiausiais personažais visame pasaulyje. Toks ir buvo „KesselsKramer“ (Olandijoje įsikūrusi tarptautinė komunikacijos agentūra, – red. past.) sumanymas. Tačiau šalia šių plakatų atsirado ir toks: „1,5 milijono armėnų genocido aukų atvyksta į Amsterdamą“. Nejaugi neaišku, kad loginė konstrukcija ne visada pasiteisina ar yra pateisinama, kai pakeiti kintamuosius. Tiesiog keista, kaip trisdešimt metų vykstantis festivalis gali taip nebrandžiai kviesti žiūrovus analizuoti sudėtingus pasaulio fenomenus.

 

Kad ir kaip būtų, IDFA išlieka didžiausias dokumentinio kino renginys, pabrėžiantis politinių ir socialinių klausimų svarbą. Ši festivalio ypatybė ryškiai atsispindi ir apdovanojimuose. Turbūt būtų keista, jei naujiems režisieriams skirtame konkurse būtų laimėjęs Mindaugo Survilos filmas „Sengirė“ arba italų režisieriaus Giovanni Totaro debiutinis filmas „Laiminga žiema“ („Buon inverno“, „Happy Winter“, Italija, 2017). Pirmasis kvietė pasinerti į pirmykščio miško ritmą ir mažas jo gyventojų dramas, antrasis – į Palermo paribių paplūdimį, kur italai atostogauja žiūrėdami futbolą ar patirdami pirmąją meilę. Šį konkursą laimėjo filmas „Tolimas šunų lojimas“ („The Distant Barking of Dogs“, Danija, 2017), pasakojantis apie senelę ir du jos anūkus, įstrigusius tarp dviejų ugnių mažame Ukrainos kaime. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti filmo, nes jis tikrai vertas prizo, tačiau atkreipiau dėmesį, kad festivaliui prioritetu lieka politinis filmo krūvis.

 

Režisierius Simonas Lerengas Wilmontas filme „Tolimas šunų lojimas“ pasirenka neužduoti veikėjams klausimų, bet musės ant sienos metodu fiksuoja jų kasdienybę, į kurią įsiveržia mirtiną baimę keliantis triukšmas – kitapus upės sprogstančios bombos, vykstantys susišaudymai. Kaimo rutina lengvai atpažįstama – nueiti prie upės, nusimaudyti, vežti ką tik išdžiūvusį šieną, kalbėtis prigulus laukuose. Tačiau šie pažįstami veiksmai kaimo, kaip ir viso regiono, gyventojams siejasi su išgąsčiu ar vos akimirkai pasitraukusiu nerimu. Olegas ir jo pusbrolis Jarikas – nuostabūs veikėjai. Jų trapumas ir švelnūs santykiai su močiute primena apie tikrą žmogiškumą.

 

Ilgo metražo filmų konkursą laimėjo išmintinga jauna režisierė Mila Turajlić už filmą „Kita visko pusė“ („Druga strana svega“, „The Other Side of Everything“, Serbija, 2017). Prisimenu, kaip įdomiai ir rišliai ji dėstė mintis apie buvusią Jugoslaviją ir jos kino industriją prieš kelerius metus „Meno avilio“ surengtoje kino stovykloje. Antrasis jos filmas taip pat apie savo šalį – Serbiją ir žlugusią Jugoslaviją. Tik šįkart režisierė pasirenka labai asmenišką perspektyvą. Ji filmuoja savo mamą Srbijanką, beveik neišeidama iš Belgrado centre esančio buto, dar 1947 m. padalinto į dvi dalis. Srbijanka – viena iš opozicijos Slobodano Miloševičiaus režimui lyderių. Moteris pradėjo protestuoti vedama atsakomybės prieš savo studentus. Mila kartu su mama kelia labai svarbų klausimą: kokia intelektualų atsakomybė savo šaliai, kokia jų vieta visuomenėje? Įdomu klausytis dviejų skirtingų kartų moterų dialogo. Regis, keičiasi nuostatos ir iššūkiai, tačiau abi sutaria, kad Europoje radikalėjantis nacionalizmas vėl grasina atimti laisvę.

 

Augantį nacionalizmą rodo ir filmas „Auksinės aušros merginos“ („Golden Dawn Girls“, Norvegija, Danija, Suomija, 2017) apie kilus ekonominei krizei Graikijoje į valdžią atėjusią partiją „Auksinė aušra“. Tačiau jaunas norvegų režisierius Håvardas Bustnesas stebina nesugebėjimu užmegzti gilesnius santykius su filmo veikėjomis – svarbiausiomis partijos lyderėmis. Jis uždavinėja naivius klausimus. Vienintelis režisieriaus tikslas – priversti šias moteris suprasti, kad jos yra neonacių partijos atstovės, ir taip atvesti jas į doros kelią. Medžiaga išskirtinė ir svarbi, tačiau režisieriaus infantilumas sukliudė sukurti vertingą dokumentinį filmą apie vieną agresyviausių partijų Europoje. Gal todėl akivaizdu, kodėl „Auksinės aušros merginos“ atrinktos į festivalio konkursą. Tačiau kodėl šioje programoje atsirado filmai „Smilkalų ieškotojas“ („Ladan-navigator“, „Incense-Navigator“, rež. Aleksandr Kuprin, Rusija, 2017) arba „Primas“ (rež. Laura Bari, Kanada, Argentina, 2017), visai neaišku. Rusų filmas toks mėgėjiškas, kad niekaip neradau argumentų. „Primas“ vertingas atvirais liudijimais apie patirtą seksualinę prievartą, tačiau pretenzingas ir padrikas.

 

Du ilgo metražo filmų konkurse parodyti filmai iš Artimųjų Rytų „Išminuotojas“ („The Deminer“, rež. Hogir Hirori, Shinwar Kamal, Švedija, 2017) ir „Apie tėvus ir sūnus“ („Of Father and Sons“, rež. Talal Derki, Vokietija, Sirija, Libanas, 2017) taip pat pateikė ypatingą medžiagą, abiejų režisieriams kainavusią daug drąsos. „Išminuotojas“ gavo specialų žiuri prizą. Jame žiūrovai gali sekti Mosulo mieste, Irake, herojumi vadinamo Fakhiro darbą – jis stengiasi Iraką paversti saugesne žeme ir vienas narsiai leidžiasi išminuoti kelių ir namų. Jo kolegų užfiksuota medžiaga jungiama su dabarties kadrais, kuriuose šeima dalijasi atsiminimais apie šį vyrą. Kitas filmas „Apie tėvus ir sūnus“ užfiksavo vieno iš „Al-Nusra Fronto“ karių kasdienybę, jo santykius su savo vaikais ir bendražygiais. Neįtikėtina, kaip režisieriui pavyko užfiksuoti vaikų rengimo būti kariais pratybas.

 

Nepristigo festivalyje filmų apie vaikus ir jų išgyvenimus, čia rengiamas specialus konkursas „Dokumentika vaikams“. Tačiau „Tolimų šunų lojimo“ režisierius per apdovanojimų ceremoniją taikliai pasakė: „Riba tarp dokumentinių filmų vaikams ir suaugusiems plonytė, į vaikus reikia žiūrėti ir su jais kalbėtis taip pat rimtai.“ Įsiminė filmas „Alisa“ („Alicia“, rež. Maasja Ooms, Olandija, 2017) apie mergaitę, kuriai jos globėjai niekaip negali rasti tinkamos šeimos. Vaikas keliauja iš vienų namų į kitus. Stebime, kaip vis didėja mergaitės nerimas ir gilėja jos psichologinės problemos. Filmas atskleidžia ne tik jos išgyvenimus, bet ir institucinę šios problemos Olandijoje pusę.

 

Šių metų IDFA atidarymo filmo herojė – taip pat jauna mergina. Žiūrėdami Mohamedo Siamo filmą „Viskas apie Amalą“ („Amal“, Egiptas, Libanas, Vokietija, Prancūzija, Danija, Kataras, 2017) šešerius metus – nuo Arabų pavasario 2011-aisiais – praleidžiame kartu su bręstančia mergaite. Šis brandus ir jautrus portretas rodo ne tik herojės vienatvę, liūdesį dėl patirtų netekčių, bet ir moters vaidmenį Egipto visuomenėje bei jaunimo nuotaikas, kasdienybę ir politinių pažiūrų formavimąsi. Filmas išsiskiria paprastu, bet tiksliu montažu: į augančios revoliucionierės dabartį įterpiami Amalos tėčio filmuoti namų vaizdeliai. Jie tampa tarsi pačios mergaitės kelionėmis į prisiminimus tada, kai jai labiausiai stinga palaikymo ar švelnumo.

 

Išpopuliarėjusiam hibridiniam kinui taip pat atsirado vietos pagrindiniame konkurse. Feargalo Wardo filme „Vieniša Thomaso Reido kova“ („The Lonely Battle of Thomas Reid“, Airija, 2017) vienas žmogus kovoja su galinga sistema, tiksliau, su „Intel“. Thomas Reidas turi iš kartos į kartą paveldimą ūkį Airijoje ir niekur nesirengia iš ten trauktis, kai į jo pašto dėžutę pradeda keliauti laiškai su pasiūlymais perpirkti protėvių žemes. Įtampa palaipsniui auga. Donkichotiška veikėjo kova pasisuks gana netikėta linkme. Šis filmas įkvepia tikėti ramaus ir principingo žmogaus jėga, net kai kovoti tenka su milžinais.