Kinas iš antrų rankų

Nauji filmai – „Nuolankioji“

„Nuolankioji“
„Nuolankioji“

Sergejaus Loznicos „Nuolankioji“ („Krotkaja“, Prancūzija, Vokietija, Olandija, Lietuva, 2017)  - filmas apie šiuolaikinę  Rusiją.  Rusiškas „Nuolankiosios“ pavadinimas susieja filmą su Fiodoro Dostojevskio „Romiąja“. Šią apysaką Dostojevskis parašė 1876-aisiais ir vadino fantastiniu apsakymu. „Romiosios“ pasakotojas - lupikautojas, jis sukrėstas, nes ką tik patyrė žmonos savižudybę. Vyras prisimena jų bendro gyvenimo istoriją.

 

Loznicai paėmė iš Dostojevskio  nedaug. Kaip ir apysakos, pagrindinė filmo herojė yra bevardė, ji nuolat tyli, režisierius pasinaudojo išeities situacija - despotiško vyro ir jo kankintos  romios žmonos santykiais. „Nuolankiosios“ herojė, kurią suvaidino Vasilina Makovceva, yra alegoriška figūra – tai nuolanki, tyli, pragaro ratais keliaujanti Rusija.

 

„Nuolankiosios“ istorija paprasta: apyjaunė moteris iš Rusijos gilumos, sargaujanti apgriuvusioje benzino saugykloje, gauna atgal vyrui į kalėjimą siųstą siuntinį. Ji nusprendžia išsiaškinti, kas atsitiko, važiuoja į kalėjimą. Tačiau ir ten nesužino nieko, bet kiekviename žingsnyje ją žemina, niekina ir išnaudoja.

 

Moters kelionė Loznicai yra tik pretekstas. Nuo pat pirmųjų kadrų režisierius įtikinėja, kad tai apleista, degraduojanti, atsilikusi šalis, vis dar kultivuojanti kruvinus praeities mitus. Žmonės čia baisūs, kiekvienas nori tik pasinaudoti kitu – silpnesniu, naivesniu ar patiklesniu. Kiekvienas šio ilgo filmo (143 min.) epizodas žodžiais ir vaizdais (deja, vaizdas dažniausiai tik iliustruoja žodžius)  tai patvirtina: Loznica nuosekliai formuluoja teiginį, kad Rusija yra  kalėjimas, jis rodo šalį, kurioje nebeliko žmogiškumo.

 

Filme dominuoja groteskas ir sutirštinimas. Geležinkelio stotyje moteris pateks į policijos skyrių, bus tikrinama, nes siuntinys, kurį moteris veža vyrui, sukėlė įtarimų. Policininkai bus šlykštūs, dar šlykštesnis – už grotų pasodintas neįgalusis vežimėlyje, kuris erzina ir moterį, ir policininkus. Panašiai filmui įsivažiuojant pradeda erzinti ir nuolat skambantis fonas – režisierius jį prismaigstė epizodinių personažų replikų, radijo laidų nuotrupų ir dainų. Replikose nuolat piktinamasi Vakarais, ilgimasi galingos sovietų valstybės, laikraštinės frazės čia susipina su keiksmažodžiais ir vagių dainų posmais. Šis pabrėžtinai eklektiškas garsinis fonas, kaip taisyklė, iliustruoja situacijas, kuriose atsiduria filmo herojė, bet kartu ir sukuria belaikiškumo, sustingusio laiko efektą, pasikartojantį ne vienoje scenoje. Kad ir ilgame epizode traukinyje, kur moters pakeleivis sodriai traukia ir Staliną su Vorošilovu garbinančią dainą, ir caro laikų maršą, ir vagių folklorą.  Sapno scenoje visos veikėjų kalbos bus sulipdytos iš skirtingų sovietmečio laikotarpių propagandinių tekstų, lozungų, stilizuotų populiarių posakių, pavyzdžiui, sovietmečiu populiarus „Rusijoje poetas – daugiau nei poetas“ keičiamas „Moteris Rusijoje – daugiau nei moteris“ ir pan.   Tačiau čia Loznicos tyko pavojus likti nesuprastam, nes net filmo herojė užaugo vėlesniais laikais ir negali būti jų girdėjusi, o ką jau kalbėti apie adekvatų filmo vertimą į kitas kalbas. Lietuviškuose filmo subtitruose net  Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos „Caro sužadėtinė“ herojė Marfa išversta kaip „Marta“ ir tai tik vienas iš daugybės  vertimo neatitikimų pavyzdžių.

 

Žodinis filmo lygmuo toks pat intensyvus ir groteskiškas kaip ir vaizdo, bet abu jie pabrėžtinai stereotipiški, sudaryti iš klišių. Miestas, į kurį atvyksta filmo herojė, vadinasi Otradnoje  („Džiaugsmingas“), priešais stotį stovi gipsinis Lenino biustas, žiūrintis tiesiai į baisų silikatinių plytų gatvės tualetą. Vežantis moterį iš stoties vairuotojas  vis kartoja, kad kalėjimas yra jų maitintojas, tikra šventovė. Moteriai teks praleisti naktį landynėje, kur visi geria degtinę, užsikąsdami raugintais agurkais, išsirenginėja, dainuoja vagių dainas. Ja susidomės sąvadautojas, žadantis sutvarkyti visas problemas. Į mašiną įsisodinęs prostitutę, jis išleis išsidažiusią merginą prie daugybe bokštų papuoštos šiuolaikinės, Kauno banditų stilių primenančios, pilaitės. Vieną banalybę seka kita: moterį suėmę policininkai ramiai stebi, kaip gatvėje mušamas (ar užmušamas) žmogus, su vietinės mafijos krikštatėviu herojė susitiks bare, kur vis kyla muštynės, o stalai prikalti prie grindų, paklaustas, kaip nueiti pas teisėsaugininkus, butelius gatvėje plaunantis benamis (jį suvaidino rusų dramaturgas Nikolajus Koliada, kurio teatre Jekaterinburge vaidina Makovceva), ne tik paaiškins, kad reikia eiti Hegelio, Markso, Lenino  ir Dzeržinskio gatvėmis, bet ir pagailės SSRS žlugimo: „Kokią šalį prašiko!“. Loznica tyčiojasi ir iš miesto gyventojų, kuriems žmogaus teisių gynėjai yra JAV agentai, ir iš bejėgių teisės gynėjų, kurių įsikūnijimu filme tampa Lijos Achedžakovos suvaidinta susirūpinusi moteris, diktuojanti savo padėjėjai kažkokios sulaikytos moters ginekologinio kankinimo policijoje protokolą.

 

Tirštindamas  miesto – kalėjimo  kasdienybės siaubą, daugindamas antrojo plano personažus - monstrus, režisierius vis labiau nutrina realybės ribas. Todėl nestebina finalinės sapno scenos, kai simboliška rusiška „ptica-troika“ – trimis arkliais kinkyta karieta, mirgančia policijos žiburėliais, heroję atveža į pasakišką medinę trobelę, kur daug žvėrių iškamšų (pirmiausia, žinoma, meškos). Čia ją pasitinka  nacių konclagerio uniforma aprengtas kažkoks Jaška ir mįslingas juodbruvios vyriškis, liepiantis jai apsirengti balta nuotakos suknele. Po to herojė stebi iškilmingo baliaus – mitingo sceną, primenančią pompastiškus Stalino laikų filmus, rodžiusius sovietų tautų ir klasių vienybę. Šios scenos ištarmė aiški: ištikimybę valdžiai, kalėjimo, nusikaltėlių  ir  valstybės susiliejimą čia pabrėžia visi anksčiau moters mieste sutikti žmonės. Šioje scenoje jie visi aprengti baltai, jų drabužius puošia ukrainietiški siuvinėjimai. Loznica šioje scenoje bando sukurti vizualinį Sovietų Sąjungoje užaugusios moters mentaliteto atitikmenį, parodyti, kaip jos pasąmonė užkrėsta sovietinių mitų. Iš čia herojė bus palydėta susitikti su vyru ir atsidurs sunkvežimyje, primenančiame Stalino laikų „voronoką“.

 

Dokumentiniuose filmuose Loznica dažnai naudojasi svetimos medžiagos – filmų, kino kronikos fragmentais, kuria iš jų savo pasisakymą, perkeldamas į kitą kontekstą ir taip pakeisdamas prasmę: filme „Blokada“ (2005) kroniką, kurioje užfiksuotas blokadinis Leningradas, Loznica įgarsino tekančio vandens, gatvės, pravažiuojančių tramvajų ir kitokiais buitiniais garsais, tarsi apvalydamas  ne vieną kartą matytus vaizdus nuo propagandinės ar sustabarėjusios istorinės traktuotės. Panašiai režisierius elgiasi ir kurdamas vaidybinius filmus. Kiekvienas iš trijų – „Mano laimė“, „Rūke“ ar „Nuolankioji“ turi atspirties tašką konkrečiuose rusų filmuose. Tačiau Loznica jų stiliaus neinterpretuoja postmodernistiškai, sakyčiau, jis supaprastina, adaptuoja kartais pernelyg sudėtingą nežinomų Vakaruose režisierių  kino kalbą ir idėjas šiuolaikiniams žiūrovams. Režisierius dažnai pasiremia žinomais vardais. Prieš „Nuolankiąją“ sukurtas dokumentinis „Austerlicas“, švelniai tariant, aproprijavo ne tik W.G. Sebaldo romano apie Holokausto siaubą ir savo jame tapatybę  atrandantį žmogų, pavadinimą, bet ir jo potekstes.

 

„Nuolankiosios“ statybinė medžiaga įvairi. Daug kas pasiskolinta iš Vitalijaus Komaro ir Aleksandro Melamido išrastos „Socart“ krypties, parodijavusios oficialųjį sovietų meną ir masinę kultūrą, tik Loznicai akivaizdžiai pristigo jų ironijos ir humoro jausmo. „Nuolankioji“  verčia prisiminti ir Kiros Muratovos filmus, puikiai perteikusius kafkišką sovietų tikrovę bei jos kalbą. Tačiau Loznicos filmo antrasis planas – neišraiškingas, tiesiog prastai suvaidintas, o Muratova žino kiekvieno savo personažo, net paties šlykščiausio priešistoriją. Ji pažįsta tuos žmones, gali juos suprasti ar net užjausti. Loznica jais šlykštisi, tie žmonės jam reikalingi tik tam, kad iliustruotų jo tiesmukus teiginius. Operatorius Olegas Mutu privertė prisiminti Vadimo Abdrašitovo socialinių dramų spalvinę gamą, o sapno scena – „Planetų paradą“. Tokią Rusijos realybę, kokią rodo Loznica, pirmąkart pamatėme „perestroikos“ metais kurtuose filmuose, kurių estetika tada skambiai vadinta „černucha“. Sakyčiau, itin negrabiai į „Nuolankiąją“ Loznica perkėlė sukrečiančią Aleksejaus Germano filmo „Chrustaliovai, mašiną!“ sceną, kai pagrindinį filmo veikėją – karo medicinos profesorių „voronoke“ išprievartauja sifilitiški kaliniai. Loznica šią sceną įmituoja paviršutiniškai, ji pernelyg  ištęsta, siaubas išgaravęs, liko tik tezė – prievartaujama  romioji Rusija.