Slystant paviršiumi

Naujojo Baltijos kino konkursas „Scanoramoje“

„Jei medžiai galėtų kalbėti“
„Jei medžiai galėtų kalbėti“

Pradėsiu nuo statistikos. „Scanoramos“ konkursinėje Naujojo Baltijos kino programoje šiais metais pristatyti penki lietuvių režisierių, penki latvių ir estų filmai, tarp jų – trys animaciniai, vienas dokumentinis ir šeši vaidybiniai trumpo metražo filmai. Šių metų programa – tikriausiai viena silpniausių pastarųjų metų programų. Išryškėjęs bruožas – dažniausiai gana padori ar net kokybiška techninė filmų pusė, „raštingi“ operatorių darbai, įtikinama aktorių vaidyba. Tačiau siužetai, pasakojamos istorijos, tai, kaip jos pasakojamos, tiesiog neįdomūs, nes istorijos dažniausiai vienplanės; užsižaidžiama forma, kamera ir jos judesiu, muzika tarsi bandant „užtušuoti“ tvyrančią už siužeto tuštumą. Pasakojamos madingos, ne kartą matytos istorijos ir bandoma jas pateikti kaip savas. Žinoma, programoje būta išimčių. Manau, esminė bėda ta, kad režisieriai patys sau rašo scenarijus ir nors jų režisūra daugiau ar mažiau gali būti pakenčiama, pasakojamos istorijos tiesiog kelia nuobodulį. Juk ne kiekvienas režisierius gali būti scenaristas.

 

Mano asmeninis programos favoritas – latvių režisieriaus Armando Začo dokumentinis filmas „Jei medžiai galėtų kalbėti“ apie sunkiai besiverčiantį rusakalbį Denisą, kuris svajoja tapti komiku. Denisas dirba „McDonald’s“ restorane, akivaizdu, darbas jam nepatinka. Kartais jis pasirodo scenoje kaip komikas, tačiau juokeliai nejuokingi, nors tu ką, greičiau jie liudija apie traumines vaikinuko patirtis, vienatvę. Norėdamas įgyvendinti savo svajonę, jis meta darbą, bet dienas leidžia žiūrėdamas youtube klipus, t.y. nė per sprindį neartėja link svajonės. Nuolatinių sėkmės istorijų virtinėje šis portretas išsiskiria. Manau, svarbu ir tai, kad režisierius neprimeta savo nuomonės, vertinimo, o filmo pabaiga atvira. Pasak 1990-aisiais gimusio Začo, filmas yra ir visos jo kartos portretas. Tai iš esmės patvirtina mano „teoriją“, kad ši karta (pati esu jos atstovė) – nevykėlių, nesubrendėlių karta. Tačiau, nepaisant taikliai pasirinkto herojaus, Začas filme per daug užsižaidžia meniniais sprendimais – muzika ar sulėtinimais.

 

Klaudijos Matvejevaitės „Paskutinė diena“ buvo įvertintas kaip geriausias lietuvių ir visų Baltijos šalių trumpametražis filmas. Nors fantasmagoriška istorija nedaro įspūdžio (vaizduojamas šiandienai artimas pasaulis, tik jame visi žino savo mirties datą), iš filmo akivaizdu, kad Matvejevaitė iš tiesų geba dirbti su aktoriais, kurti atmosferą (įsimenantis operatorės Odetos Riškutės darbas). Taip pat įdomus sprendimas, nenaudotas nė vieno lietuvių kino kūrėjo ir stiprinantis realistiškumo pojūtį, kai Lietuvos rusų šeima kalba dviem kalbomis. Pasak režisierės, filmas apie gyvenimo vertę: kuo ji matuojama ir kaip pasikeičia jos supratimas mirties akivaizdoje. Būtent su vadinamuoju antruoju dugnu režisierei sekasi sunkiau, nes siužete „įsipainiojusi“ mirties tema savaime nereiškia, kad tai filosofiškas filmas, turintis potekstę. „Paskutinė diena“ iškelia nebent klausimą, ar savo (ir artimųjų) mirties datą geriau žinoti iš anksto, ar ne?

 

Latvio Kārlio Lesiņio „Atsivertę“ pasakoja apie ISIS karius Latvijos miškuose ir kaip trys jaunuoliai, vykdydami žurnalistinį tyrimą, infiltruojasi į grupuotę ir nori ją demaskuoti. Toks a la veiksmo filmas apie teroristus Europos užkampyje. Filmas kurioziškas ir režisieriaus bandymu kalbėti „karšta“ tema, ir tuo, kad Lesiņis neturi nei techninių galimybių, nei patirties tai daryti. „Atsivertę“ juokina siaubinga aktorių vaidyba, priklijuotomis barzdomis, grimu. Tai puikus pavyzdys, kaip jaunieji režisieriai gali lengvai save pervertinti. Pavyzdžiui, kas galėtų sugalvoti, kad aktoriui priklijavus barzdą, gausiai nugrimavus latvis vaidins musulmoną ir nors, regis, siužetas to nereikalauja, jį reikia filmuoti stambiu planu?

 

Esto Tanno Mee „Elenos gimtadienis“ pasakoja apie moters (santūrus Mari Abel vaidmuo) bandymą atsigauti po išsiskyrimo su vyru. Žinoma, jis paliko ją dėl jaunesnės. Istorija pasakojama pasitelkiant stilingo klubo, prabangaus užmiesčio namo interjerus (operatorius Martas Rauno). Žinoma, viskas čia simboliška. Filmas vizualus, bet tai nestebina šiuolaikiniame estų kine, kuriame vizualumas, atrodo, eina pirmiau tiek už siužetą, tiek už filmo ištarmę. Pati filmo tema ir ypač pasirinktos stilistinės priemonės, galima sakyti, tiek pat nuvalkiotos kaip ir seksualinės tapatybės tema šiuolaikiniame kine.

 

Jorės Janavičiūtės „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ primena Igno Miškinio kiną ir jo bandymus pabėgti, neigti lietuvių kino stereotipus, prabilti kitaip, laisviau, gyviau, arčiau šiandienos, bet būtent tais stereotipais kalbantį. Nepretenzinga istorija (jis ir ji susitiko, jie kartu praleido naktį), „išlaisvinta“, drebanti Zbignievo Bartoševičiaus kamera, dialoguose vartojama gatvės kalba tarsi turėtų garantuoti laisvą, gyvą, jaunatvišką filmą. Bet už to romantiško, neva jaunatviško pasivažinėjimo naktinio miesto gatvėmis ir dešrainio valgymo nieko nėra – nei romantikos, nei netikėtumo, nei kažkokių pamąstymų. Tik jaunimo problemos, kylančios todėl, kad jie nenori į darbą. Pavyzdžiui, Marijos Kavtaradzės filmuose toks „tampymasis“ prabyla apie mus, apie tai, kokie esame, apie santykius ir mūsų tikrovę. Janavičiūtė tarsi bando kalbėti apie save ir savo aplinką „nestandartiškai“, išsilaisvinti iš klišių, bet, deja, išeina nei šis, nei tas.

 

Saulės Bliuvaitės „Yanoje“ jauna moteris Yana (Justina Nemanytė) griauna šeimas, (su)viliodama vyrus, ir pati sau neranda vietos. Galiausiai net artimiausi žmonės ją atstumia ir Yana lyg Ofelija braido po miško kemsynus, plaukioja upe. Filmas prasideda senamiesčio bute, jame tarsi po labirintą juda Lino Žiūros kamera (atsiprašau, bet iš karto kilo asociacijos su Šarūno Barto kinu), paskui veiksmas persikelia į modernesnius interjerus – Konstitucijos prospektą, o galiausiai veikėja, visų atstumta, atsiduria miške (štai čia jau prisiminiau Miškinį). Suprask, tai geidulių kupinas Yanos pasaulis (vidinis ir išorinis pasauliai čia sumaišyti). Filmas, galima sakyti, kalba apie moters seksualumą, griaunantį, destruktyvų jo potencialą, nuolatinės gyvenimo šventės tamsiąją pusę. Bliuvaitė pasitelkia visai patrauklią formą (įdomu stebėti į visas puses besisukiojančią Žiūros kamerą), įdomus ir pasakojimo būdas su siužetiniais „šuoliukais“. Muzikiniam klipui to užtektų, bet nesu tikra, ar to pakanka filmui, kad ir trumpo metražo.

 

Estė Helen Takkin vaidybiniame filme „Elo“, gražiai nufilmuotame, tačiau pernelyg literatūriškame, bando įsijausti į darželinukės pasaulį, vaizduoja pirmąją didžiąją mergaitės vaikystės netektį – išsiskyrimą su darželio auklėtoja. Kažką panašaus bando daryti ir lietuvių animatorė Birutė Sodeikaitė lėlinės animacijos filme „Paskutinė stotelė – mėnulis“, kuriame simboliškai vaizduojama mergaitės gijimo istorija. Eglė Mameniškytė animaciniame filme „Gimimas“ žiūrovus siekia pavergti minimalistine forma ir efektinga trijų minučių trukme. Vis dėlto įdomesnis pasirodė estų animatorės Chintis Lundgren „Manivaldas“ – šmaikštus, ironiškas animacinis filmas apie seksualumą, kurį atranda trisdešimt trejų metų lapinas, mokslų daktaras ir kitų galų meistras, vis dar gyvenantis motinos namuose. Tai smagiai, įtraukiančiai papasakota istorija, be didelių ambicijų „daryti meną“.

 

Epilogas. Kitoje „Scanoramos“ programoje buvo galima pamatyti dar vieną debiutą, jau ilgametražį, – 26-erių brazilo Leonardo Mouramateuso filmą „Antonijus 1, 2, 3“. Filmo forma iš pažiūros visai paprasta ir tikrai nepribloškia meniškų, gražių vaizdų gausa, tačiau čia režisierius ieško kitokių pasakojimų galimybių, lengvai klaidina žiūrovą, t.y. „įdarbina“ mintį, skatina žiūrovą mąstyti, o ne tik pasyviai vartoti vaizdus. Būtent tokio didesnio dėmesio filmo ištarmei, tiesiog mentaliniams procesams ir norėčiau palinkėti jauniesiems kūrėjams.