Kasdienio gyvenimo heroizmas

Nauji filmai – „Veidai kaimai“

„Veidai kaimai“
„Veidai kaimai“

Nuo debiutinio 1955-ųjų vaidybinio filmo „Miestelis La Pointe Courte“ („La Pointe Courte“) iki naujausio dokumentinio „Veidai kaimai“ dauguma Agnès Varda filmų (o jų daugiau nei penkiasdešimt) – apie paprastus žmones. „Nemėgstu filmuoti žmonių, turinčių galią. Mane daug labiau domina maištautojai, žmonės, kovojantys už savo gyvenimą“, – sako Varda ir priduria, kad paprastų žmonių nuostabūs veidai ir nuostabios istorijos, jie turi būti pamatyti ir išklausyti. Juokais vadinamos prancūzų Naujosios bangos senele (tokį titulą Varda gavo vos perkopusi trisdešimt) režisierės kūryba išsiskiria unikaliu požiūriu, filmavimo technikų ir stiliaus įvairove, politiniu filmų komentaru. Ji ne tik kūrė avangardišką prancūzų Naujosios bangos kiną, bet iki šiol išlieka viena originaliausių nepriklausomo kino kūrėjų. Režisierės filmografijoje – vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, kurių neįmanoma nei priskirti vienam ar kitam žanrui, nei galiausiai nubrėžti aiškią ribą tarp fikcijos ir tikrovės. Tačiau juos visus vienija autorės asmenybė. Varda būdingas šioks toks anarchizmas, išlaisvinantis noras surasti įkvėpimą ir net grožį tame, kas tradiciškai gali būti atmetama kaip grubu, negražu, kasdieniška.

 

„Veidai kaimai“ („Visages Villages“, Prancūzija, 2017) – tai kelio filmas. Į kelionę po Prancūzijos provinciją leidžiasi greitai devyniasdešimties metų sukaktį švęsianti Agnès Varda ir gatvės menininkas, fotografas, puse amžiaus jaunesnis JR. Tai išties įsimenanti pora: stilingas, nesiskiriantis su akiniais nuo saulės JR ir spalvinga, kiek elfiškos išvaizdos Varda. Tačiau akivaizdu, kad šiuos du menininkus jungia humanizmas, empatija, pagarba, trauka paprastiems žmonėms, jų kasdienybei. Keliaudami JR furgonu, jie kalbina žmones, klausosi jų istorijų, fotografuoja juos ir klijuoja išdidintas nuotraukas viešosiose erdvėse. Viena iš „Veidų kaimų“ temų – kasdienio gyvenimo heroizmas, gamyklos darbuotojų, ūkininkų, padavėjų kasdienio darbo pripažinimas ir pagerbimas tokiu mastu, koks paprastai skiriamas viešoms, istorinėms asmenybėms. Taip pat filmas kelia klausimą, koks meno vaidmuo kasdienybėje. Be galo taikli čia, regis, vieno fabriko darbininko mintis – kad menas turi padėti išsilaisvinti iš klišių.

 

Varda ir JR tarpusavio santykiai – draugystė ir susižavėjimas, pagarba vienas kitam, švelnus humoras – tampa vienu žaviausių filmo bruožų. Žinoma, jo šerdis – nenuilstanti Varda dvasia, jos smalsumas, intelektas ir humanizmas. „Veidai kaimai“ – tai bene viena šviesiausių šiais metais mano matytų kinematografinių kelionių. Tokios nuoširdžios pagarbos, tiesiog meilės artimiems bičiuliams ar mažiau artimiems „pakeleiviams“ seniai neteko matyti nei kino ekrane, nei gyvenime. Filmas parodo, primena, kokie gražūs gali būti žmonės.

 

Varda sako, kad JR išpildė jos svajonę – sutikti naujus veidus ir juos fotografuoti taip, kad jie neatsidurtų atminties skylėse. Neišvengiamai „Veidai kaimai“ tampa ir kelione po režisierės atmintį. Ji dar kartą aplanko ir prisimena brangias vietas, bičiulius: Guy Bourdiną, Henri Cartier-Bressoną, Martine Franck ir, žinoma, savo vyrą Jacques’ą Demy – mylimiausią iš mirusiųjų, kaip kad Varda teigė „Agnes paplūdimiuose“. Atmintis režisierės filmuose nuolatos įsiveržia į dabarties patirčių srovę, ją praturtina, teikia malonumą. Kitas svarbus kompanionas, kaip vaiduoklis, šmėkščiojantis filme – Jeanas-Lucas Godard’as, kurį Varda pirmiausia prisimena matydama JR akinius ir kuris ne kartą vėliau „apsireiškia“ filme. Godard’as čia ir mūza, ir piktadarys. Nepaisant filme pasirodančių (arba ne) be galo žavių asmenybių ir jo kūrėjų, „Veidai kaimai“ ne ką mažiau žavi savo iš pažiūros laisva, epizodiška struktūra – čia nėra nieko nereikalingo, bet koks, net smulkiausias motyvas filme turi savo vietą, o tai, kas iš pradžių atrodo tiesiog pokštas, galiausiai gali tapti reikšmingu kulminaciniu ar finaliniu momentu. Manau, tai ir yra aukščiausias režisūros pilotažas.

 

Kaip ir visuose Varda filmuose, „Veiduose kaimuose“ pinasi žaismingas, net kiek vaikiškas tonas ir kartu labai sudėtingi pasisakymai, temos. Panašiai režisierė manevruoja, tiesiog žongliruoja temomis kitame savo dokumentiniame filme „Rinkėjai ir aš“ (2000) – nuo meno istorijos, klasių politikos, ekonomikos, žemės ūkio, kino kilmės iki savęs, kūrybos proceso refleksijos ir atvirkščiai. Varda filmuose (su)telpa politika ir paprasčiausias žmogiškumas, meilė menui ir socialinis jautrumas, „žemiškumas“, dėmesys kasdienybės poezijai ir filosofiškumas, akylas žvilgsnis į pasaulį ir intymumas. Jos filmai apgaulingi. Tai, kas gali pasirodyti paprasta, kasdieniška, a la senutė pasakoja apie save, yra ne mažiau sudėtinga nei daugelio galvotų vyrų-filosofų filmai (kad ir to paties Godard’o). Svarbiausia, Varda filmai jaudina, nepaisant jos politinių pažiūrų ar estetinių preferencijų. Jos kino šerdis – humanizmas, užuojauta kitam, paraščių žmogui, ir tai galima matyti kiekviename režisierės filme. Varda kūryba nesensta ir tikriausiai to priežastis yra viskas – jos asmenybė, atvirumas, autentiška kūrybos pozicija, nuoširdumas.