Šlykštūs, nešvarūs ir pikti

Nauji filmai – „Stebuklas“, „Poilsiautojai: pavydo žaidynės“

Kadras iš filmo „Stebuklas“. M. Astrausko nuotr.
Kadras iš filmo „Stebuklas“. M. Astrausko nuotr.

Kunigams lietuvių kine nesiseka. Šios profesijos žmonės sovietiniuose filmuose buvo „buržuazinių nacionalistų“ ir nacių pakalikai, veidmainiai, komiški personažai ir net niekšai. Regis, niekas nepasikeitė ir dabar. Tado Vidmanto filme „Trys milijonai eurų“ kunigas elgiasi kaip reketininkas, o Eglės Vertelytės filme „Stebuklas“ (studija „In Script“, Lietuva, Lenkija, Bulgarija, 2017) Dievo tarno tylėjimas atveda prie katastrofiškų pasekmių. Iš pradžių Danielio Olbrychskio sodriai lietuviškai suvaidintas moralizuojantis kunigas atrodo nesvarbus personažas, tačiau pačioje filmo pabaigoje jis atlieka Deus ex machina funkciją ir sudėlioja visus gana padriko siužeto taškus. Be to, ironiškas pavadinimas nepasiteisintų, jei į filmo veiksmą nebūtų įpainiotas kunigas ir nekaltas prasidėjimas. Nors joks stebuklas ir neįvyksta, nei tiesiogine, nei perkeltine prasme. Yra tik „Stebuklas“ – dar vienas debiutinis filmas, daug pasakantis apie jaunų lietuvių kino kūrėjų ambicijas.

 

Taip ir nesupratau, kodėl Eglė Vertelytė vadina savo filmą tragikomedija. Pasakojimas apie sukčių „amerikoną“ Bernardą (Vyto Ruginis), kuris nepriklausomybės pradžioje raudonu išklerusiu „Kadilaku“ atvyksta į Lietuvą ieškoti tėvų užkasto lobio, bet sužino, kad yra benkartas, – tiesiog anekdotas. Filmui įpusėjus, t.y. Bernardui pradėjus įnirtingai griauti kiaulių fermą, į galvą vis įkyriau ėmė lįsti Ilfo ir Petrovo „Dvylikos kėdžių“ siužetas.

 

Prie šio anekdoto apie kaimiečius sužavėjusį savanaudį „amerikoną“ Vertelytė prijungia kiaulių fermos vedėjos Irenos (Eglė Mikulionytė) istoriją. Irena didvyriškai grumiasi su fermos bankroto šmėkla, bet galiausiai patiki Bernardu ir padeda jam. Juolab kad šmikis iš Amerikos pažadina su girtuokliu vyru Juozu (Andrius Bialobžeskis) ir bevaikyste jau susitaikiusios Irenos moteriškumą. Tačiau nepaisant didvyriškų Mikulionytės pastangų sužmoginti ir sušildyti šią apniukusią, sovietinės praeities garbės raštais ir kiaulių selekcijos pasiekimais besididžiuojančią moterį, bijau, kad Irena negali sužadinti nuoširdžių simpatijų. Per mažai apie ją sužinome, pasikartojančių scenų priešais veidrodį ir demonstruojamo veiklumo neužtenka. Liežuvis neapsiverčia vadinti Irenos tragiška heroje, nepaisant pabaigoje iš kunigo pagaliau sužinotos tiesos. Todėl keistai nuskamba pagrindinių aktorių ansamblis: Mikulionytė vaidina dramą, Bialobžeskis – vodevilį su pavyduliaujančiu vyru, o įspūdingai akis vartantis Ruginis – komediją.

 

Tačiau kartu su Irena filme atsiranda, iš visko sprendžiant, režisierei svarbi sovietinės praeities bukaprotystė. Ilgai bandžiau sau atsakyti į klausimą, apie ką yra filmas, bet manau, kad sovietmetis ir yra pagrindinė „Stebuklo“ tema. Su juo ir suvedinėja sąskaitas režisierė. Ne tik Irena ar jos vyras, bet ir visi filme pasirodantys kaimiečiai atstovauja degradavusiai, išsigimusiai, prasigėrusiai sovietinei tikrovei. Būtent šią tikrovę, o ne personažus, jų jausmus ir istorijas režisierė kuria kruopščiai, mėgaudamasi kiekviena interjero, rekvizito, kostiumo detale, muzikos gaida. Tačiau ji pamiršta, kad pabrėžtinai apniukęs dangus ir interjeras nesuteiks gyvybės popieriniam personažui. Kad atsirastų gyvybė, reikia šio to daugiau, bent jau bandymo suprasti veikėjų motyvus, žinoti jų priešistorę, egzistencijos mažame kaimelyje kontekstą. To nesukurs jokia kronika ar sovietinio porceliano figūrėlės. Vertelytė laiko ženklų prismaigsto visur, kartais nusižengdama net laiko logikai. Ant sofos prigulusiam Bernardui Irena įjungia televizorių, kurio ekrane vyksta Anatolijaus Kašpirovskio masinės hipnozės seansas. Tai – vėlyvojo sovietmečio, „perestroikos“, konkrečiai 1989-ųjų, o ne pirmųjų nepriklausomybės metų atributas. Prie komercinio banko kaimelyje nuolat vingiuojanti žmonių eilė – iš vėlesnių laikų. Kita vertus, degradavę, prasigėrę čiabuviai ir jų skurdžios buities vaizdai bei nešvarios, išalkusios, po fermos kiemą gainiojamos vargšės kiaulės, matyt, atrodys egzotiškai festivalinių filmų kontekste, kur supaprastintas ir sukarikatūrintas sovietmetis, regis, vis dar paklausus.

 

Pastarųjų metų jaunų kūrėjų filmai, nesvarbu, ar tai būtų Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“, ar Igno Jonyno „Lošėjas“, ar Lino Lužytės „Amžinai kartu“, ar staiga lyderiu tapęs Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“, ar naujausias „Stebuklas“, primena palimpsestą. Dažnai negaliu atsikratyti jausmo, kad jau keliskart mačiau panašias istorijas ar personažus, panašiai stilizuotus kadrus, girdėjau veiksmo atmosferą sutirštinančią muziką. Gal todėl lietuviškų filmų režisieriams taip sunkiai sekasi suderinti personažus ir jų aplinką. Tarsi visi lygiuotųsi į kažkokį europietiško kino standartą, kuris galiausiai pavirto totaliu supaprastinimu – veikėjų, jų minčių ir išgyvenamo laiko. Niekas nedrįsta rizikuoti, kalbėti savo vardu. Lyg visi šie kūrėjai būtų to paties „scenarijų gydytojo“ pacientai.

 

Užtat lietuviškų komercinėmis vadinamų komedijų gamintojai neslepia, kad kuria filmus pagal egzistuojančius šablonus – kadaise jau įgyvendintus užsienietiškus variantus ir jų režisūrinius scenarijus. Simono Aškelavičiaus komedijos „Poilsiautojai: pavydo žaidynės“ („Full Screen“, Lietuva, 2017) sumanymas originalesnis. Iš visko sprendžiant, tikslas buvo pasišaipyti ne tik iš lietuvių ir jų vešlaus, amžinai žaliuojančio pavydo jausmo, bet ir iš lietuviškos žiniasklaidos, televizijos bei pramogų verslo. Komedijos veikėjai – trijų kartų atstovai – pensininkai (Larisa Kalpokaitė ir Arvydas Dapšys), pora su vaikais (Gabija Jaraminaitė ir Giedrius Savickas) bei grupė jaunimėlio (deja, iš jų atpažinau tik Gelminę Glemžaitę) dalyvauja televizijos realybės šou, kurio nugalėtojai bus tie, kam pavyks geriau paatostogauti Lietuvos pajūryje – Šventojoje, Nidoje, Palangoje – ir sužadinti tautiečių pavydą. Visam tam šou, žinoma, vadovauja šlykštūnas ponas Antakalnis (Romualdas Lavrinovičius) – akivaizdi nuoroda į populiarų lietuvių valgymo ir kitokių papročių kritiką. Nustebino, kad laimėtojais galiausiai tampa jaunų lietuvių kūrėjų (ypač reklamos) nekenčiami ir paprastai išjuokiami pensininkai. Tačiau kad sumanymas būtų įgyvendintas, Aškelavičiui, kaip visada, pristigo gero scenarijaus, užtat, irgi kaip visada, filme nepašykštėta produktų ir paslaugų reklamos, lendančios pro visus galus.

 

Kai šou dalyviai patenka į uždarą nuogalių vakarėlį, kuriame dalyvauja populiarūs pramogų verslo personažai, pavyzdžiui, Marijonas Mikutavičius, dainininkė Jazzu, ir supranti, kad filmo kūrėjai taip metaforiškai pasišaipo iš viešai (tegu ir perkeltine prasme) nuolat apsinuoginančių lietuvių „popso“ žvaigždžių, supranti, kad ironiškas žvilgsnis į save iš šalies nepakenktų ir lietuvių art-house kūrėjams.