Iš meilės kinui

Trumpos kino recenzijos

„Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai“
„Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai“

„Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai“ („Star Wars: The Last Jedi“), rež. Rian Johnson, JAV

Į filmą ėjau premjeros vakarą ir tai buvo nuostabu. Prie bilietų kasos rikiavosi merginos su princesės Lėjos šukuosenomis. Prie spragėsių laukė baltu šturmuotojo kostiumu vilkintis mažametis. Fojė žaisliniais švytinčiais kardais kovojo tėvas ir du vaikai. Į salę žengė džedajus su apsiaustu. Užgesus šviesoms, kažkas šūktelėjo: „Luke Skywalker, come back!“ („Lukai Skaivokeri, sugrįžk!“) Filmo metu, blogiečiams gaunant į kaulus, salė pratrūkdavo ploti. Po seanso būrelis draugų aptarinėjo ledines lapes ir mėlyną pieną duodančias filmo būtybes ir pokalbyje jas vadino tikraisiais vardais. Maždaug šešerių metų gerbėjas mamai išsakė pastabą, kad filme per daug nuspėjamų siužeto posūkių, o vaikinas merginai piktinosi, kad, girdi, ši dalis nelabai tikroviška.

 

Keturiasdešimt metų. Tiek praėjo nuo pirmojo „Žvaigždžių karų“ filmo, o ši epopėja vis dar audrina skirtingų kartų vaizduotę. Ji visada verčia mąstyti apie didžiosios komercijos sėkmę ir mastą. Apie populiariosios kultūros įtakos lauką. Apie tai, ką ši gali nuveikti su mumis, kam angažuoti, o įdomiausia – kaip ji „dirba“ su šiandienos socialiniais, politiniais ir ekonominiais kontekstais. Nesvarbu, jei siužeto plotmėje pasakojama apie kosmosą ir tolimą ateitį.

 

Ne veltui naujoje „Žvaigždžių karų“ dalyje, dažniau nei ankstesnėse, akcentuojami moterų personažai. Čia jos vadovauja, įsakinėja, sėdi prie kosminių laivų pultų ir išmano inžineriją. Ką jau kalbėti apie tai, kad paskutinio džedajaus Luko Skaivokerio vietą užima mergina Rėja, taigi – džedajė. Kai Pasipriešinimo judėjimo herojai kyla į kovą prieš Tamsiąją pusę, žiūrovas, matyt, realybėje lengvai ras savus blogio atitikmenis: nuo politikų iki nervinančio darbdavio. O kai princesė Lėja – Carrie Fisher – per sprogimą išsviedžiama į atvirą kosmosą ir užmerktomis akimis, nejudėdama, sklando tamsoje, o vėliau grįžta atgal, supranti, kad kinas gali prikelti net mirusiuosius.

 

Žinoma, daugumai žiūrovų tokie samprotavimai nė motais. Jie nori įdomių nuotykių ir jaudulio. Tą jie gauna ir šioje dalyje: netrūksta gaudynių, gigantiškų sprogimų, gražiai mizanscenose išnaudotos kraujo raudonumo spalvos ir paralelinio montažo, kuris verčia dėl herojų likimo nerimauti sekundžių tikslumu. Nors man įdomiausia buvo stebėti Adamo Driverio suvaidintą Kailo Reną, kurį vieni fantastinės sagos gerbėjai maišo su žemėmis, o kiti, priešingai, vadina vienu iš geriausių antagonistų blockbusterių istorijoje po Heatho Ledgerio Džokerio. Sunku nesutikti: aktorius talentingai vaidina dviprasmybę, dualumą ir vidinį konfliktą. Jis – tai pilka spalva, kurią perteikti kine visada sunkiau nei juodą.

 

„Užburtas ratas“ („Wonder Wheel“), rež. Woody Allen, JAV

Yra „Žvaigždžių karų“ ir yra Woody Alleno mylėtojai. Jie mažai kuo skiriasi. Eidami į kiną, tiksliai žino, ko laukti. Niujorkiečio kino atveju – tragikomedijos, ryškių jausmų, gerų dialogų, stilizacijos, kandaus humoro ir keleto taikliai suformuluotų minčių apie gyvenimą. Net suprasdami, kad Allenas turbūt jau prarado geriausią formą ir po „Džesminos“ (2013) nieko stipresnio lyg ir nesukūrė, juodame ekrane pasirodžius tradiciniams baltiems aleniškiems titrams ir skambant lengvam intro džiazui jaučiasi lyg vėl susitikę seną draugą, kurio istorijos girdėtos šimtą kartų, bet jų klausantis vis tiek apima malonus jausmas.

 

Toks yra „Užburtas ratas“. Čia susitinka buvusi aktorė Džinė (Kate Winslet), jos vyras Hamptis (Jim Belushi), jo dukra iš pirmosios santuokos Karolina (Juno Temple) ir gelbėtojas Mikis (Justin Timberlake). Šis personažas, kuris svajoja būti dramaturgu ir kurį įsimylės Džinė, o vėliau ir Karolina, visą istoriją mums ir pasakoja. Istorija, žinoma, yra apie meilę ir išdavystę, o dar universaliau – apie Likimą iš didžiosios raidės. Būtent jį simbolizuoja pramogų kvartalo Koni Ailande, kur vyksta veiksmas, atrakcionas, amerikiečių vadinamas „Wonder wheel“, o mūsų, lietuvių, „Velnio ratu“. Džinės gyvenimas – kaip tame rate. Netikėta meilė ją kilsteli virš kasdienybės, padeda patikėti šviesesne ateitimi, o tada vėl bloškia žemyn be galimybės ištrūkti.

 

Skirtingas nuotaikas gražiai perteikia Vittorio Storaro kamera bei apšvietimas. Pavyzdžiui, Džinei pasakojant apie aktorės karjerą ir didžiąją gyvenimo meilę, jos stambiu planu rodomą veidą užlieja šilta oranžinė, o užsiminus apie nemylimą dabartinį vyrą, nudažo liūdna ir melancholiška mėlyna. Ekranas tarsi įkvepia pirmosios ir iškvepia antrąją. Šį meninį sprendimą galima vadinti pernelyg teatrališku ir senamadišku, bet šiai praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio stilizacijai jis puikiai tinka. Apskritai šiuolaikiniame skaitmeniniame kine vis mažiau vaizdo, kurį norėtųsi pačiupinėti, o apie jį kalbant vartoti labiau medžiagai apibūdinti tinkančius žodžius: švelnus, minkštas, meistriškai išaustas.