Penki savaitės tekstai
1. Straipsnyje „Sight & Sound“ Alexander Jacoby supažindina su dešimt ryškiausių japonų kino „aukso amžiaus“ aktorių. „Jeigu norite ką nors pasakyti apie Japoniją, turite sutelkti dėmesį į moterį“, – sakė aktorė Hidari Sachiko. Daugelis kanoninių japonų filmų – tai moterų patirčių studijos, ypač pirmaisiais pokario dešimtmečiais. Šiuo laikotarpiu kurtų filmų grožis ir subtilumas daugiausia priklausė nuo puikių aktorių, kurių sodrūs, niuansų kupini vaidmenys padėjo atskleisti, ką reiškė būti moterimi dramatiškų socialinių transformacijų akivaizdoje. Kaip teigia kino istorikai Josephas Andersonas ir Donaldas Richie, japonų kinas – tai vyrų režisierių kinas, tačiau jį nulėmė filmuose vaidinusių aktorių asmenybės, jos buvo kūrėjos ir interpretuotojos. Juk neįmanoma galvoti apie Yasujiro Ozu kiną neprisimenant švelnios Setsuko Haros šypsenos, arba apie Mikio Naruse kiną be Hideko Takamine trapaus ryžto ir emocinio gylio. Net viską kontroliuoti filmavimo aikštelėje mėgęs režisierius Kenji Mizoguchi apie aktores Isuzu Yamada ir Kinuyo Tanaka yra sakęs, kad nebuvo jokios prasmės bent kiek koreguoti jų vaidybą. Jis tegalėjo pritarti moterų vaidybos stiliui ir rasti tinkamą ritmą jų judesiams.
2. Visada nekantriai laukiu kiekvieno Paulo Thomo Andersono filmo, šįkart teks palaukti iki pavasario, kol naujausias režisieriaus filmas „Nematomas siūlas“ apie 6-ojo dešimtmečio Londono mados pasaulį (nors pagrindinio personažo prototipas – ispanų dizaineris Cristóbalis Balenciaga) pasirodys Lietuvos kino teatruose. Tačiau pažintį su filmu siūlau pradėti jau dabar. Interviu „Entertainment Weekly“ režisierius prisipažįsta, kad po hipiškos „Žmogiškosios silpnybės“ (2014) jis norėjęs kurti filmą apie madingus žmones (fancy people), taip pat kad filmas – savotiška Alfredo Hitchcocko „Rebekos“ (1940) versija. Ir nors daugumos Andersono filmų veiksmas vyksta Kalifornijoje, o pats režisierius aiškiai suvokia savo kalifornietišką tapatybę, būtent pagrindinį vaidmenį filme kūręs Danielis Day-Lewisas yra garantas, kad režisierius „neatrodys kaip slėnio berniokas“.
http://ew.com/movies/2017/11/02/phantom-thread-paul-thomas-anderson-interview/
3. Paulo Thomo Andersono sugrįžimo į didžiuosius kino ekranus proga siūlau prisiminti kiek senesnį (kone prieš trejus metus parašytą) Steve’o Ericksono straipsnį apie režisierių „Paulas Thomas Andersonas ir atstumtųjų kinas“. Jame Ericksonas rašo, kad bent du Andersono filmai – „Pašėlusios naktys“ (1997) ir „Bus kraujo“ (2007) puikuojasi tarp dešimties geriausių pastarųjų dešimtmečių amerikiečių filmų. Diskutuoti būtų galima ir dėl kitų filmų, pavyzdžiui, „Magnolijos“ (1999). Nors savamokslio Andersono filmai pagrįstai gali kam nors nepatikti dėl individualaus intelekto ar skonio, nė vienas iš jų negali būti „nurašytas“, jie per daug saviti, ką jau ir kalbėti apie nepriekaištingus aktorių darbus. Pasak Ericksono, Andersonas sukūrė atstumtųjų kiną: kiekvienas filmas rodo įvairių sektų ritualus bei neviltį. O jo personažų išgyvenamą krizę apibūdina pinigai ir religija, nesvarbu, ar tai krikščionybė, ar branduolinio amžiaus sektos, ar su galia sumišęs New Age misticizmas. Režisierius pradėjo nuo naktinio Las Vegaso vaizdų debiutiniame „Sėkmės aštuntuke“ (1996) ir kone „nekalto“ epo apie pornografijos verslą „Pašėlusiose naktyse“. Po to buvo amžiaus posūkį vaizduojantis „Bus kraujo“, pokario realybė „Meistre“ (2012), anarchiškos paskutinės hipių dienos „Žmogiškoje silpnybėje“.
http://www.lamag.com/longform/paul-thomas-anderson-cinema-outcasts/
4. Rašytojas Bretas Eastonas Ellis straipsnyje „T Magazine“ Joaquiną Phoenixą vadina dvasingiausiu ir vienu geriausių savo kartos aktorių. Phoenixas pradėjo vaidinti aštuonerių, tačiau tik sukūręs aistringo įsimylėjėlio Emeto vaidmenį Guso Van Santo juodojoje komedijoje „Mirti dėl...“ („To die for“, 1995) jis atsiskleidė kaip jaunas aktorius, kurio negalima ignoruoti. Kitaip nei jo tragiško likimo brolio Riveso, kuris lengvai galėjo perteikti tipišką amerikietišką berniokiškumą, Joaquino grožis buvo tamsesnis – nutrūktgalviškas ir pažymėtas satyro šypsenos; randas virš lūpos suteikia šiam aktoriui grėsmingumo, tačiau kartu jis atrodo be galo pažeidžiamas. Ridley Scotto „Gladiatorius“ (2000) jį padarė žvaigžde, paskui sekė kiti hitai – „Ženklai“ (2002), „Ties jausmų riba“ (2005) ir „Mes valdome naktį“ (2007). Kaip teigia Ellis, sprendžiant iš šių vaidmenų, Phoenixas visiškai nenori patikti žiūrovams, bet Jameso Gray’aus „Tarp dviejų mylimųjų“ (2009), kuriame Phoenixas vaidina savižudį fotografą, jis yra simpatiškas ir žavus kaip ir bet kuris kitas savo kartos aktorius. Kritikų pasmerktame mockumentary „Aš vis dar čia“ (2010, rež. Casey Affleck) Phoenixas vaidina „tikrą“ save – aktorių, nusprendusį nebesifilmuoti, kad galėtų tapti reperiu. Pasak Phoenixo, jis žinojo, kad filmas gali tapti nesėkme, tačiau tai buvo galimybė dirbti taip, kaip jam labiausiai patinka: neieškant tinkamo apšvietimo, nesimokant atmintinai teksto, išeinant iš komforto zonos. Po „Aš vis dar čia“ sekė iki šiol bene stipriausi aktoriaus vaidmenys filmuose „Meistras“, „Ji“ (2013), „Kartą Niujorke“ (2013), „Žmogiškoji silpnybė“ ir Lynne Ramsay „Iš tiesų tavęs niekad čia nebuvo“ („You Were Never Really Here“, 2017), kuris šiemet Kanų kino festivalyje aktoriui pelnė apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį.
5. Richardas Brody „The New York Times“ recenzuoja naujausius dviejų Michaelio Haneke’s sekėjų filmus – švedo Rubeno Östlundo „Kvadratą“ ir graiko Yorgoso Lanthimoso Lietuvoje dar nerodytą „Šventojo elnio nužudymą“. Išryškindamas, kaip šių filmų autoriai seka ir Haneke’s temomis, ir stiliumi, Brody rašo: „Nepaisant kiek skirtingų politinių teiginių, visi trys kino kūrėjai pritaria populistiniam nepasitenkinimui, gilina priešiškumą liberaliai visuomenei, nesiūlo jokių pokyčių ar patobulinimų, „neapverkia“ jokio tragiško konflikto, o greičiau kritikuoja liberalią visuomenę ir jos ironišką lengvabūdiškumą, niekina institucijas, normas, papročius ir pirmiausia – išsilavinusią miestų buržuaziją, jos profesines kompetencijas ir palaikomą administracinę tvarką. Pristigę meninio originalumo suteikti pokytį sąmonėje ar naują patirtį, jie siūlo užkietėjusį realizmą, kuris kitus įmurkdo į purvą, o jų rankos lieka švarios. Tai reakcingas, snobiškas kinas, priartėjantis prie radikalios dešinės kultivuojamo atmetimo, iš esmės jis nesiskiria nuo radikalios kairės ir jos išdidaus, pasitikinčio savimi, žmogiškumą neigiančio cinizmo.“
