Kelios istorijos ne tik apie prancūzus

Artėja „Žiemos ekranai“

„Sveiki atvykę į Monparnasą“
„Sveiki atvykę į Monparnasą“

Sausio 25-ąją prasidės tradicinis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Jį atidarys Érico Barbier filmas „Aušros pažadas“ („Promesse de l’aube“), sukurtas pagal Romaino Gary romaną, kurio veiksmas nukelia į amžiaus pradžios Vilnių. Filmą pristatys pats režisierius. Taip pat festivalyje svečiuosis kino fotografas André Perlsteinas (jo paroda vyks Prancūzų kultūros institute Vilniuje), filmų „Mila“ ir „Menininko portretas“ režisieriai Valérie Massadian ir Antoine’as Barraud, vienos seniausių pasaulyje kino mokyklų „La Fémis“ režisūros skyriaus vedėjas Brice’as Cauvinas. Visos „Žiemos ekranų“ programos nusipelno dėmesio, bet laiko stinga visiems ir visada, todėl „7md“ skaitytojams siūlome nepražiopsoti kelių prancūzų kūrėjų ir jų filmų, pasakojančių įsimintinas istorijas.

 

Brendimo istorija

Léonor Serraille filmas „Sveiki atvykę į Monparnasą“ („Jeune femme“, 2017) pernai Kanuose pelnė „Auksinės kameros“ prizą, skiriamą geriausiam debiutui. Jo herojei Polai (Laetitia Dosch) trisdešimt vieni. Ji neturi pinigų, stogo virš galvos ir draugų, nekenčia Paryžiaus ir apskritai Prancūzijos. Ką tik nutrūko jos santykiai su pretenzingu fotografu, fotografuojančiu nykią posovietinę erdvę, ir dabar Pola turi susivokti, ką veiks su staiga įgyta neribota laisve. Pola klaidžios po miestą, sutiks įvairius žmones, bandys įsidarbinti. Šis juokingų ir liūdnų kasdienybės epizodų, vykstančių gatvėse, metro ir prekybos centre, rinkinys šiek tiek primins Agnès Varda „Kleo nuo 5 iki 7“ ir 7-ojo dešimtmečio kiną, bet debiutuojanti režisierė kuria tikslią ir logišką brendimo istoriją, kuri kartu pasakoja apie moters emancipaciją, išsilaisvinimą.

 

Jeanne Moreau istorijos
Į programą, skirtą pernai mirusios aktorės Jeanne Moreau atminimui, įtraukti filmai, kuriuos galima pavadinti prancūzų Naujosios bangos créme de la créme. Šioje programoje itin svarbus niekad Lietuvoje nerodytas vienas geriausių Luiso Buñuelio filmų „Kambarinės dienoraštis“ („Le Journal d’une femme de chambre“, 1964). Tai iki šiol aktualiai skambanti antiklierikalinio ir antiburžuazinio Octavo Mirbeau romano ekranizacija, nes į 4-ojo dešimtmečio Prancūziją, kur buvo uždraustas jo filmas „Aukso amžius“, Buñuelis sugrįžo simboliškai suvesti senų sąskaitų. Moreau herojė paryžietė Selestina pradeda tarnauti provincijos buržua – būsimų kolaborantų šeimoje. Ji stebi šeimininkų ir tarnų gyvenimą – nepasotinamą seksualumą, fetišizmą, polinkį į prievartą ir sadizmą. Personažų charakteriais Buñuelis subtiliai kuria būsimo nacizmo portretą. Tačiau šis filmas išskiria ir tuo, kad režisierius pirmąkart pavertė savo filmo pagrindu būtent aktorės meistriškumą.

 

Menininkų istorijos

Aktorius ir režisierius Mathieu Amalricas filme „Barbara“ („Barbara“, 2017) rodo režisierių, kuris rengiasi kurti filmą apie legendinę 7-ojo dešimtmečio prancūzų estrados dainininkę. Amalricas (jis taip pat vaidina režisierių) pasirinko „filmo filme“ principą, nes norėjo pabėgti nuo biografinio filmo klišių. Jeanne Balibar vaidina aktorę Brižit, kuri rengiasi vaidinti dainininkę, kruopščiai tyrinėja jos gestus, mokosi mimikos, intonacijų, bando suvokti motyvus, ir Barbarą – jos dainų gimimo akimirkas, linksmas repeticijas, pasirengimą koncertams. Tačiau bene įdomiausia stebėti ne Balibar ar dainininkės portretus, bet jų abiejų susitikimą, juk abi panašios ne tik išoriškai, bet ir prigimtimi – talentingos maksimalistės, siekiančios atrasti jausmų tiesą menininkės.

 

Ironiškoje Antoine’o Barraud satyroje apie bohemišką ir snobišką prancūzų kiną „Menininko portretas“ („Le Dos rouge“, 2015) Jeanne Balibar vaidina meno istorikę, kuri turi padėti garsiam režisieriui Bertranui (jį suvaidino vienas originaliausių šių dienų prancūzų kino režisierių Bertrand’as Bonello) sukurti filmą apie monstriškumo idėją tapyboje. Bertrano tikslas – rasti paveikslą, kuris apibrėš jo filmo esmę ir apibendrins temą, kuri yra monstro grožis. Kol Bertranas ieško paveikslo ir aistringai diskutuoja su meno istorike, jam ant nugaros vis didėja raudona dėmė.... Alfredo Hitchcocko „Svaigulio“ gerbėjai Barraud „Menininko portrete“ įžvelgs daug paralelių ar net himną „Svaigulio“ chimeroms, kurios gali tiek daug pasakyti ir apie režisūrą, ir apie gyvenimą. Meno žinovai šiame elegantiškame erudito filme ras minčių apie Balthusą, Diane Arbus, Gustave’ą Moreau bei kitus ne tokius garsius menininkus.

 

Jeano-Pierre’o Melville’io istorijos

Šiemet „Žiemos ekranai“ pristato Jeano-Pierre’o Melville’io filmų retrospektyvą. Be šio režisieriaus neįsivaizduojama prancūzų Naujoji banga, nes būtent Melville’is pirmasis pokario kine įgyvendino André Bazino suformuluotą siekį apie autorių kine ir individualų jo stilių. Melville’is – tai Jeano-Pierre’o Grumbacho (1917–1973) pseudonimas – pagarbos duoklė romano „Mobis Dikas“ autoriui. 1947 m. beveik mėgėjiškomis sąlygomis per dvidešimt septynias dienas Melville’io sukurtas „pogrindinis“ filmas „Jūros tylėjimas“ („La Silence de la mer“) pavertė režisierių pavyzdžiu būsimai Naujajai bangai. Jeanas-Lucas Godard’as atidavė jam pagarbos duoklę, pakviesdamas jį suvaidinti epizodinį vaidmenį debiutiniame „Iki paskutinio atodūsio“ – būtent pasitikti Melville’io į oro uostą važiuoja filmo veikėjai.

 

Po „Jūros tylėjimo“ Melville’is pareiškė, kad siekė sukurti filmą, kurį sudarytų tik vaizdai ir garsai, o bet koks veiksmas neegzistuotų. Neturėdamas autorinių teisių, cenzūros leidimo bei leidimo dirbti kine, Melville’is ekranizavo 1941 m. Vercors’o (Jeano Brullero pseudonimas) parašytą vieną svarbiausių Pasipriešinimo romanų, kurį pogrindyje išleido neteisėtai paties rašytojo įkurta leidykla: taip romano autorius protestavo prieš nacių draudimą spausdinti žydų kilmės autorius, komunistus ir socialistus. Tad „Jūros tylėjimas“ – triskart nelegalus: nelegalus romanas, nelegali leidykla, nelegalus filmas, beje, filmuotas rašytojo namuose jam nesant.

Melville’is žavėjosi amerikiečių režisieriais, kurie ne tik kūrė žanrinius filmus, bet dažnai ir formulavo paties žanro apibrėžimą. Melville’io šlovė pirmiausia siejasi su tuo, kad jis vienas pirmųjų į Europos kiną perkėlė amerikiečių gangsterių kino ir film noir taisykles. Melville’io filmai „Samurajus“ („Le Samurai“, 1967) ir „Raudonasis ratas“ („Le Cercle rouge“, 1970), kuriuose pagrindinius vaidmenis sukūrė Alainas Delonas, paveikė vėlesnių Naujųjų bangų kiną, ypač Honkongo: įkvėpimo iš jų sėmėsi Johnas Woo ir Wong Kar-wai. „Žiemos ekranų“ retrospektyvoje bus parodyta didžioji Melville’io kūrybos dalis – aštuoni filmai, tarp jų ir debiutinis trumpo metražo „Klouno gyvenimas“ („24 heures dans la vie d’un clown“, 1946).
 

Pabaisos istorija

„Ponia Haid“ („Madame Hyde“, 2017) – tai šių dienų prancūzų kino maištininko Serge’o Bozono parafrazė bene garsiausio siaubo romano tema. Filmo herojė ponia Žekil (Isabelle Huppert) – gana ekscentriška mokytoja, kurios nemėgsta nei mokiniai, nei kolegos. Tačiau elektros iškrova pažadina tamsią ir pavojingą energiją – drovios mokytojos viduje gimsta pabaisa Haid. Ji laukia patogios progos, kad galėtų atkeršyti savo skriaudikams.

 

Jacques’o Rozier istorijos

Jacques’o Rozier (g. 1926) kūryba dažnai pristatoma kaip keisčiausias prancūzų Naujosios bangos atvejis. Rozier laikomas vieno filmo autoriumi. Jo filmas „Sudie, riešutėli“ („Adieu, Philippine“, 1961, premjera 1963) iškart buvo pavadintas „akivaizdžiausiu viso naujojo kino išsipildymu“ (François Truffaut), istorikas Jeanas-Michelis Frodonas jį vadina geriausiai Naujosios bangos dvasią perteikusiu kūriniu, o kritikas Louis Skoreskis – „gražiausiu 7-ojo dešimtmečio pradžios Prancūzijos portretu“. Šis pasakojimas bene geriausiai iš visų Naujosios bangos filmų įkūnija taip trokštamą autorinio prancūzų kino poetiką: prieš išvykdamas tarnauti į Alžyrą, kur vyksta karas, jaunas televizijos operatorius susipažįsta su dviem draugėmis, praleidžia su jomis kelias savaites ir taip iki galo neapsisprendžia, kurią pamilo.

 

Baigęs studijas kino institute IDHEC, Rozier dirbo televizijoje ir kine debiutavo 1955-aisiais. 1960 m. Jeanas-Lucas Godard’as rekomendavo Rozier garsiam prodiuseriui Georges’ui de Beauregard’ui, su kuriuo jie ir pradėjo „Sudie, riešutėli“. Įkvėptas italų neorealizmo estetikos Rozier ieškojo savo aktorių gatvėje. Filmavimas buvo sunkus: jis vyko Korsikoje ir filmavimo aparatūrą reikėjo gabenti asilais, montažas užtruko metus, garso takelis buvo pamestas, tad dialogus teko atkurti skaitant iš aktorių lūpų. Beauregard’as ne tik atsisakė filmo, bet ir sugadino Rozier reputaciją, pavertęs jį Naujosios bangos enfant terrible. Rozier išpirko „Sudie, riešutėli“ kartu su draugais, filmas buvo parodytas Kanuose, bet kino teatrus pasiekė tik po kelerių metų. Vėlesni jo projektai dažnai nepasiekdavo filmavimo aikštelės, bet režisierius daug dirbo televizijoje, kūrė kinui skirtas laidas, dokumentinius filmus, serialus. 2001 m. Pompidou centre Paryžiuje buvo surengta visos Rozier kūrybos retrospektyva. „Žiemos ekranai“ parodys kelis vėlesnius Rozier filmus, tarp jų ir 1963 m. Godard’o „Paniekos“ filmavimo aikštelėje sukurtus du trumpo metražo filmus „Paparaciai“ („Paparazzi“) ir „Bardot ir Godard’as“ („Bardot et Godard“), kuriuose užfiksuota tada garsiausia prancūzų kino žvaigždė, Naujosios bangos filmo kūrimo užkulisiai, spaudos fotografai ir ta akimirka, kai prasideda kūrybos aktas.

 

Parengė Ž. P.