Bijome kalbėti apie meilę

Sausį ir vasarį kino teatruose pasirodo filmai, kurie taps „Oskarų“ favoritais. Vienas tokių – meksikiečių režisieriaus Guillermo del Toro filmas „Vandens forma“, sulaukęs net trylikos nominacijų. Pateikiame interviu, išspausdinto meduza.io, fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Antonas Dolinas.

Filmo veiksmas perkeltas į 1962-uosius...

Kaip pats suprantate, „Vandens forma“ tiek pat apie 7-ojo dešimtmečio pradžią, kaip ir apie dabartį. Šiandien, kai pas mus kalbama, esą Amerikai būtina sugrąžinti didybę, turimi omenyje maždaug tie patys 1962-ieji. Tada visi klejojo ateitimi, kosmoso užkariavimais ir atradimais, buvo atnaujinama socialinė ir namų erdvė, atrodė, kad ateitis pasiekiama ranka. Kennedy Baltuosiuose rūmuose... JAV istorijos aukso amžius. Po Kennedy nužudymo – Vietnamas ir ilgas nusivylimų kelias. Tai paskutinis laikotarpis, kai Amerika tikėjo svajone, nors ši svajonė taip ir netapo realybe. Tada visi norėjo nepastebėti rasizmo ar seksizmo, todėl tai gyva iki šiol.

Vadinasi, „Amerikos didybė“ yra mitas? Jos nebuvo?

Kaip čia pasakius? Buvo Didžioji depresija, paskui dalyvavimas Antrajame pasauliniame kare, ekonominis bumas... Gal tos didybės ir nebuvo, bet tikrai buvo amerikietiška svajonė, o 7-ojo dešimtmečio pradžia buvo tikėjimo ja viršūnė. Pasižiūrėkite į tų laikų pasaulines parodas: automatizuoti namai, reaktyvinės kuprinės, kiti neįtikėtini daiktai. Jų ir dabar nėra.

Kaip šiame kontekste reikėtų suvokti „Vandens formą“?

Tai šiuolaikinio pasaulio priešnuodis. Dabar mes bijome kalbėti apie meilę, kad tai nenuskambėtų kvailai. Pasaulis perpildytas neapykantos, žmonės susvetimėję. Noriu pasiūlyti ką nors tam priešinga. „Vandens forma“ – filmas apie netobulumą, apie atstumtųjų ir pažemintųjų grožį. Apie tuos, kurių nemato pasipūtę gyvenimo šeimininkai. Sukūriau pasaką apie pabaisas. Paprastai merginą apkabinanti pabaisa – bauginantis vaizdas. Bet ne man. Filme jų apsikabinimas nuostabus. Michaelo Shannono veikėjas – priešingai, nors 6-ajame dešimtmetyje jis būtų teigiamas.

Bet filmas, net jei tai pasaka suaugusiems, prasideda pasakai netikėtais atvirais kadrais.

Masturbavimosi scena pradžioje man buvo svarbi. Norėjau parodyti, kad Elaiza – ne disnėjiška princesė, o moteris, kuri rytais turi tris minutes pusryčiams, tris išsimaudyti vonioje ir pasimasturbuoti, ir dar tris, kad suspėtų nublizginti batus prieš bėgdama į darbą. Norėjau jos charakterį apibrėžti iškart pirmose scenose, apsieidamas be dialogo eilutės. Jos vaizduotė pradeda veikti, kai ji žiūri filmą kino teatre, įjungia televizorių, klausosi muzikos. Ji nori, kad pasaulis būtų toks pat nuostabus kaip mėgstamuose miuzikluose, bet tai sapnas – jos povandeninis pasaulis, atskirtas nuo kasdieniškos realybės.

Filmas labai keistas. Tai, matyt, buvo akivaizdu ir scenarijaus stadijoje. Ar sunkiai pavyko susitarti su prodiuseriais?

Jau pirmame susitikime leidau jiems suprasti, kad rengiuosi kurti ne paprastą, o politinę pasaką. Visus svarbius sumanymo elementus „Fox“ prodiuseriams papasakojau labai detaliai. Paaiškinau, kad kiekvienas personažas turi savo meilės istoriją. Bet ne visų istorijos laimingos. Zelda myli vyrą, kuris su ja beveik nesikalba. Dailininkas įsimylėjęs nežemiško grožio jaunuolį barmeną, kuris yra mėšlo gabalas. Ir taip toliau... Jie – pagrindinės pasakos ornamentas. Kai herojė save atpažįsta amfibijoje, įvyksta tai, kas jų istorijoje svarbiausia.

Man meilės aktas gali būti pasakytas žodžiais: „Aš matau tave.“ Jei tu matai mane, dovanoji man gyvenimą. Jei nematai, atimi teisę gyventi. Jei nenori pripažinti teisių kažkam į tave nepanašiam, – gėjui, žydui, meksikiečiui, juodaodžiui, – tu statai priešais jį sieną, padarai jį nematomą. Kaip galima paaiškinti žmogaus poelgį, kai jis muša kitą lazda? Labai paprastai: jis muša ne žmogų, o daiktą.

O kas daro žmogų žmogumi?

Daug kas. Iš pradžių vardas. Todėl rusų šnipas svarbiu filmo momentu prisipažįsta, kad jo tikrasis vardas Dmitrijus. Tai siužeto posūkio taškas. Trumpai tariant, buvau atviras su prodiuseriais iš pat pradžių. Jie sutiko.

Dabar rengiatės ekranizuoti „Pinokį“?

Rengiausi, nežinau, kas iš to išeis. Noriu sukurti „Pinokį“ tiksliai pagal Carlo Collodi knygą, bet perkelti siužetą į italų fašizmo pakilimo ir Mussolini atėjimo į valdžią kontekstą. Neieškau lengvų kelių ir niekad nesu iš anksto įsitikinęs, koks bus filmas. Negaliu pasakyti prodiuseriams: „Nufilmuosiu veiksmo filmą apie lenktyninių mašinų vagis.“ Ne, greičiau „siaubo filmą apie atgijusią marionetę“ arba „trilerį apie Šaltąjį karą ir valytoją, kuri įsimyli amfibiją“. Reakcija standartinė: „Tikrai? Sėkmės!“ Taip ir mokaisi laukti. „Vandens forma“ užėmė šešerius metus. „Pragaro vaikis“ – aštuonerius. „Velnio stuburas“ – dešimt...

Parengė K. R.