Politika, maištas ir jausmai „Kino pavasaryje“

Robino Campillo „120 dūžių per minutę“ pasakoja apie Paryžiaus „ACT UP“ judėjimą, kovojusį su visuomenės, valdžios organų ir farmacijos koncernų abejingumu AIDS epidemijos akivaizdoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Tai filmas apie žmones, kurie sąmoningai politiką patyrė pirmuoju asmeniu. Režisierius sėkmingai sujungia tai, kas labiausiai gali žavėti kine (bent jau mane), – politiškumą, maištą, poeziją ir, žinoma, jaudinančią meilės istoriją. Ko verti kad ir kraujo spalva nudažytos upės vaizdai arba itin jautriai nufilmuotos sekso scenos (iki jų tautos švietėju sekso klausimais nusprendusiam tapti Audriui Juzėnui – šviesmečiai). Campillo puikiai žongliruoja politinių veiksmų (akcijų, eitynių, susirinkimų) scenomis, kurios dažniausiai be galo gyvos, konfliktiškos, o operatorės Jeanne Lapoirie kamera tampa ne tiek stebėtoja, kiek aktyvia jų dalyve, ir intymiomis scenomis. „120 dūžių per minutę“ pasižymi ne tik sklandžiu montažu, įtraukiančiu ritmu, preciziškomis mizanscenomis, bet ir nepriekaištingais aktorių darbais. Neturiu filmui jokių priekaištų, jis tik žavi. Net suteikia vilčių, kad politinis kinas, tegu ir pasakojantis apie politinio aktyvizmo praeitį, turi ateitį.

Samuelio Maozo „Fokstrotas“ prasideda kaip šeimos, kurią sukrėtė šiurpinanti žinia apie sūnaus mirtį atliekant karo tarnybą (kaip žinome, Izraelyje ją turi atlikti visi jaunuoliai), drama. Ją įrėmina ekspresionistinė, net, sakyčiau, pabrėžtinai teatrališka scenografija, kameros rakursai. Tačiau neilgai trukus filmas perauga į fantasmagorišką satyrą, o tada vėl grįžta į išeities tašką. Nors „Fokstroto“ forma gali atrodyti barokiška, išties įdomu stebėti, kaip vienas stilius keičia kitą, o žiūrovai nuolat verčiami keisti lūkesčių kryptį. Žinoma, beveik kiekviena scena ar dialogas gali būti interpretuojami kaip metafora ir militaristinės Izraelio valstybės vidaus politikos kritika. Vieno jaunuolio lūpomis net nuskamba klausimas: „Su kuo kariaujama? Koks tikslas?“

Samuelis Maozas – antrosios kartos, išgyvenusios Holokaustą, atstovas, dalyvavęs Libano kare. Todėl, žinoma, „Fokstrotas“ yra be galo asmeniškas. Maozas ne tik tarantiniškai abejoja Holokausto atminties šventumu, bet ir kalba apie tai, kaip trauminė praeitis veikia šalies ir individo dabartį, kaip ji sukuria paranojišką, smurtinę įtampą, kuriai tvyrant kiekvienas jaučiasi paliestas katastrofos, o šalis smenga į purvą (sakiau, kad filme viskas labai metaforiška).

Viename interviu režisierius sakė, kad Izraelis pilnas tokių traumą patyrusių žmonių kaip pagrindinis filmo personažas Michaelis (vaidmenį nepakartojamai kuria aktorius Lioras Ashkenazi) – Maozo kartos atstovas. „Mes negalėjome niekuo skųstis savo tėvams ar mokytojams, kurie, tiesą sakant, nebuvo labai stabilios psichikos. Jeigu mokyklos laikais gaudavau, pavyzdžiui, septynis iš matematikos, mano mama sakydavo: „Ar dėl to aš išgyvenau Holokaustą? Dėl septyneto iš matematikos?“ – vaikystę prisimena Maozas. Taip pat jis sako, kad net grįžus iš karo skųstis buvo nepriimtina, todėl emocijos buvo slopinamos ir taip jie tapo papildoma aukų karta – tai nesibaigiantis trauminis ratas, kaip fokstrote, kuriame visada grįžtama į pradžios tašką.

Mouly Surya „Žudikė Marlina. Keturių veiksmų istorija“ – tai, be jokių abejonių, Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“ įkvėptas filmas. Tačiau negali sakyti, kad režisierė aklai cituoja šiuolaikinio, postmodernaus kino korifėjų. Laisvai interpretuojamai vesterno schemai, kuri, regis, nepraranda aktualumo kalbant apie istorinę, socialinę neteisybę (čia įsirašo ir „Kino pavasaryje“ rodomo Warwicko Thorntono filmas „Nuostabi šalis“, kalbantis apie Australijos kolonizavimą ir siaubingą elgesį su aborigenais), režisierė pritaiko Indonezijos kultūrai būdingą ritmą ir pasaulėjautą, todėl filme atsiranda ir siurrealistinių motyvų. Gražuolė našlė gyvena atokioje Indonezijos saloje. Salos vyrai nusprendžia pasinaudoti Marlinos sutuoktinio mirtimi, apvogti jos namus, o Marliną išprievartauti. Regis, tai įprastas ritualas patriarchalinėje Sumbos saloje. Tačiau Marlina nusprendžia tam pasipriešinti, jai į pagalbą stoja ir kitos salos moterys.