Kartu su tikslu atsiranda ir veiksmas

Pokalbis su lenkų režisieriumi Piotru Domalewskiu

Režisierius Piotras Domalewskis
Režisierius Piotras Domalewskis

Paskutinėmis „Kino pavasario“ dienomis Vilniuje apsilankė filmo „Tyli naktis“ režisierius Piotras Domalewskis. Jo debiutinis filmas praėjusią savaitę pelnė net devynis Lenkų kino akademijos „Auksinius erelius“. Su režisieriumi Vilniuje kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.

 

Studijuodamas režisūrą sukūrėte trumpo metražo filmą pagal Roberto Musilio romaną „Žmogus be savybių“, bet perkėlėte pasakojimą į lenkų provinciją. Kaime vyksta ir „Tylios nakties“ veiksmas. Kas Jus traukia toje skurdesnėje Lenkijos dalyje ir kas Jus ten įkvepia?

Esu kilęs iš provincijos. Man atrodo, kad jei žmogus nori pasakoti įtikinamas istorijas, jis turi pasakoti apie tai, ką žino ir su kuo gali susitapatinti. Varšuvoje esu naujokas, gyvenu ten vos porą metų ir kol kas nesugebu pasakoti istorijų apie metropolijos pavergtus žmones. Man atrodo, kad literatūra ir apskritai menas visada yra tam tikra metafora. Pavyzdžiui, „Žmogus be savybių“ iš esmės yra knyga apie visuomenę, kuri suvokia artėjančią katastrofą. Mane domino, kiek šis romanas yra metafora to, ką žinau apie savo gyvenimą, perkėliau ją į mūsų provinciją. Manau, kad šioje provincijoje galime pastebėti didžiosios literatūros atspindžius. Jei kalbame apie „Tylią naktį“, man atrodė savaime suprantama, kad pasakosiu asmenišką istoriją, kuri vyksta provincijoje, nes esu su ja susijęs.

 

Tik „Tylioje naktyje“ nėra artėjančios katastrofos.

Nėra, jei neturėsime omenyje to, kas vyksta emocijų lygmeniu tarp šeimos narių. Juk tos emocinės katastrofos kartais būna skaudžiausios. Nors iš pirmo žvilgsnio neįvyksta nieko ypatingo. Žmonės paprasčiausiai bando ištverti ir gyventi toliau.

 

Prisipažinsiu, man kilo klausimų, kaip pamilti Jūsų personažus. Jie daro iš esmės gerų ir nekvailų žmonių įspūdį, tik nesuprantu, kodėl yra tokie bevaliai veidmainiai, o Jūs filme man nieko nesufleruojate.

Nesutinku, kad pagrindinis „Tylios nakties“ veikėjas yra bevalis. Tai žmogus, kuris ima gyvenimą į savo rankas ir nusprendžia atlikti kažką labai sunkaus. Sakyčiau, kad filme nėra bevalių, nes bevaliai žmonės nieko nesprendžia, o mano herojai apsisprendžia daryti tai, kas jų visatoje visiškai neįsivaizduojama. Išvykti iš Lenkijos visam laikui mano veikėjui ir jo šeimai yra neįtikėtinas dalykas. Net tariamai bevaliai veikėjai, t.y. tie, kurie nieko nedaro su savo gyvenimu, tai suvokia, ir jau tik konfrontacija su savimi – nieko nedarau, nors žinau, kad privalau, – liudija jų brandumą ir drąsą. Myliu juos būtent už tai, kad yra tokie, kokie yra. Taip pat už jų silpnybes. Kiekvienas žmogus turi kokį nors defektą. Kaip sako Sylvesterio Stallone’s vaidinamas Rokis Balboa, gyvenime svarbu ne koks esi stiprus, bet kaip pakelsi gyvenimo smūgius. Mėgstu veikėjus, kurie nėra superdidvyriai, o tik žmonės, kovojantys su likimu. Myliu „Tylios nakties“ herojus ir nesistengiu jų vertinti. Gal taip yra todėl, kad nesigilinu, kodėl jie tokie. Tai mano debiutinis filmas, ateityje gal išrutuliosiu šią temą.

 

Kažkur perskaičiau, kad savo filme atlikote šiuolaikinio lenko būsenos vivisekciją.

Filme stengiamės apibrėžti savo tapatybę, tos tapatybės galią, rodydami veikėjų sutrikimą, kai reikia rinktis tarp skirtingų sprendimų, tarp tradicijų ir iššūkių. Dabartis verčia tai daryti ne tik filmo veikėjus, bet ir mus visus. Šiame kontekste filmas greičiausiai yra tam tikra vivisekcinė žinutė apie šiuolaikinį lenką.

 

Filmą labai gerai įvertino kritikai. Ar tikėjotės, kad filmas bus priimtas taip gerai? Ar Jums neatrodo, kad lenkų kritikai filmą truputį pergyrė?

Nežinau. Atvirai sakant, nesitikėjau, kad filmas bus taip įvertintas, bet man atrodo, kad tie pozityvūs vertinimai daugiausia yra objektyvūs. Pirmiausia stengiausi sukurti gerą filmą, o ne patikti kritikams. Įdomu, kad filmas suvienijo kritikus iš visų pusių, nes su „Tylia naktimi“ susitapatina ir dešinės, ir kairės kritikai, o tai reiškia, kad filmas yra aukščiau visuomenės pasidalijimų, ir tuo gal yra vertingas.

 

Ar pradedant pirmąjį pilno metražo vaidybinį filmą Jums nekilo dilema: kurti autorinį filmą ar remtis kieno nors kito scenarijumi?

Pirmiausia neturėjau jokių pasiūlymų, be to, man atrodė, kad debiutą vis dėlto reikia kurti remiantis asmeniška istorija. Daugiau užsiimu rašymu – esu parašęs daug daugiau nei režisavęs. Sukūriau ne vieną dramą, kelis scenarijus, daug trumpametražių filmų scenarijų ir pamaniau, kad jei jau turiu papasakoti istoriją, ji bus apie tai, kas man įdomu.

 

Prieš tapdamas režisieriumi buvote aktorius. Ko Jums stigo aktorystėje, kas atsitiko, kad nusprendėte tapti režisieriumi?

Nieko nestigo, tik visada savęs klausiau, ar turiu drąsos eiti toliau ir pamatyti, kas vyksta kitapus kino kameros. Sverčiau, ar sugebėsiu atsidurti toje kitoje pusėje, ir pabandžiau. Nebuvo lengva, bet pabandžiau ir lioviausi vaidinti, nes kol kas režisūra man atrodo įdomesnė.
 

Viename interviu esate sakęs, kad Jus domina žmogus, turintis ribotą pasirinkimą, mažai galimybių. Kas dar būdinga potencialiam Jūsų herojui?

Mano herojų apibūdina ir tai, kad jis visada turi tikslą ir, nepaisant aplinkybių, kurios jį ištinka, veikėjas tą tikslą bandys įgyvendinti. Tai elementari mano veikėjo taisyklė ir visuose scenarijuose, kuriuos iki šiol esu parašęs, veikėjas turi turėti tikslą, siekti jį įgyvendinti, nes tik tada atsiranda veiksmas.

 

Ar turite naujo filmo sumanymą?

Taip. Į klausimą apie personažus atsakiau mano būsimų filmų scenarijų, kuriuos jau esu parašęs, kontekste.
 

Gal galėtumėte daugiau pasakyti apie būsimo filmo temą?

Esu iš mažos vietovės, o ten privaloma laikytis taisyklės kalbėti tik tada, kai jau esi viską padaręs.

 

Kalbino Tadeuszas Tomaszewskis