Kūręs filmus apie savo gyvenimą

Šį sekmadienį „Skalvijos“ Kino klasikos seansuose pradedamas rodyti Johno Cassaveteso filmas „Vyrai“ („Husbands“, 1970). Balandžio 22 d. jį pristatys Izolda Keidošiūtė, 29 d. – Narius Kairys, filmas taip pat bus rodomas gegužės 6 ir 13 dienomis. Pateikiame knygos „Cassavetesas apie Cassavetesą“ („Cassavetes on Cassavetes“, 2001) fragmentą, kuriame režisierius pasakoja, kaip buvo kuriamas filmas.

 

„Vyrai“, 1969–1970

Kad užbaigčiau „Veidus“, man reikėjo pinigų. Kadangi neturėjau laiko jų užsidirbti, kreipiausi patarimo į savo agentą ir šis pasakė, kad yra paprasčiausias būdas. Jackas Gilardi skyrė man šiek tiek lėšų ir aš įsitraukiau į patį beprotiškiausią ir skausmingiausią savo gyvenimo projektą.

 

Visada norėjau dirbti su dviem aktoriais – Benu Gazzara ir Peteriu Falku. Jie abu itin gerbia vienas kitą, ir man patiko idėja, kad filme bendradarbiaus trys pusiau išprotėję vyriškiai.

 

Iki tol, kol „Vyrai“ įgijo scenarijaus formą, parašiau apie keturis šimtus puslapių juodraščių. Pirmasis scenarijaus variantas buvo visiškai nevykęs, jame buvo gausu visų įmanomų spontaniškai papasakotos istorijos trūkumų. Tai buvo farsas apie vyrus, pasidavusius laisvės troškimui ir pabėgusius nuo savo žmonų. Yra tokie madingi žodeliai, kaip „svinguojantis Londonas“, kurie iškart sužavi žmones, tačiau jei už jų tvyro tuštuma, to akivaizdžiai neužtenka aktoriams, norintiems suvaidinti ką nors svarbaus. O mano personažai buvo tušti. Antroje 1968-ųjų pusėje mes su Benu ir Peteriu, kad ir kur susitikdavome, daugybę kartų perrašėme scenarijų. Išnaudojome tam kiekvieną laisvą valandą, norėdami rasti raktą į tuos vedusius niujorkiečius, kurių pirmoji jaunystė jau praėjo. Jie turi padorius darbus, jiems prieinami visi gyvenimo Long Ailando priemiestyje malonumai. Kalbėdavomės iki penkių ryto, vis perkurdami jų istorijas.

 

Šie personažai buvo visai nepanašūs į „Veidų“ veikėjus. Tie paprasčiausiai švaistė gyvenimą, o šie norėjo gyventi iš tikrųjų, visa jėga. Jie nežino, ką tai reiškia, bet geriausio draugo mirtis jiems sukelia baimę. Galbūt tai istorija, kaip visi trys ieško meilės, bet nežino, kaip ją pasiekti. Taip pat gali būti, kad tai istorija apie žmones, kurių jausmai nemirė. Kiekvienas mūsų filmo epizodas turėjo būti persmelktas emocijų.

 

Mums kalbantis istorija apaugdavo detalėmis – sąmoningai, neatsitiktinai, bet be iš anksto apibrėžtos koncepcijos, kuri neleidžia veikti natūraliai ir pasakoti konkrečią „istoriją“, negalinčią būti tikrovišką. Negaliu pakęsti iš anksto, pačioje pradžioje, apibrėžtos idėjos. Man patinka daryti atradimus vykstant darbo procesui. „Vyruose“ daug kas gimė iš tų tikrų santykių, užsimezgusių tarp Gazzaros, Falko ir manęs. Jei tiksliai žinai, apie ką rašai, labai greitai pajusi nuobodulį. Mano filmų kūrėjai yra visi tie žmonės, kuriuos sutinku savo kelyje. Kuriu filmus ne apie kieno nors svetimo gyvenimą, bet apie savąjį!

 

Kuriu filmus apie nuosavas problemas. Jūs turite problemų, aš taip pat turiu, bet jūs nenorite jų pripažinti, o aš privalau, nes esu menininkas. Mano darbas – ištraukti emocijas į paviršių. Ne komentuoti svetimas nelaimes, o ištraukti į paviršių savas. Mano brolis, kurį labai mylėjau, mirė būdamas trisdešimties, ir tai pakeitė mano gyvenimą. Štai ir viskas. Taip paprasta. Viskas įvyko pernelyg greit. Kai staiga miršta jaunas žmogus, nėra kada susimąstyti. Buvau jaunas, dirbau ir todėl tik bėgant laikui pabandžiau iš naujo suprasti, kas aš esu. Štai ir sukūriau filmą. Tai filmas ne apie mirusį brolį, tai filmas, kurį lėmė geriausio draugo mirtis, ir dar apie tuos tris vyrus. Paskyriau jį broliui. Paklausite, kodėl taip padariau? Nežinau. Gali būti, kad sukūriau filmą tiems, kurie patyrė praradimą ir nežino, kaip su juo susidoroti.

 

Būdamas trisdešimt aštuonerių negali būti pavadintas vunderkindu. Idėjos jau ne taip greitai ateina į galvą ir nebeužtenka jėgų, kad galėtum dirbti visą parą, kaip pritinka tikram menininkui. Kartą atsibundi ryte ir supranti, kad visos tavo idėjos prakvipo naftalinu, o kitų ir nėra. Reikia keistis. Bet buvusio „draivo“ taip pat jau nėra. Beprotiškos ambicijos užgeso, o mintys teka vangiai. Ir didžioji laiko dalis praeina svarstant, kiek dar ištempsi profesijoje.

 

„Vyrai“ piešia amerikietį be jokio kamufliažo. Dažniausiai labai sunku  pajusti arba pamatyti save, kai esi prastos formos. Ekrane visi nori matyti didvyrius, net jei kine ir literatūroje jau keli dešimtmečiai madingi antididvyriai. Žmonės nori atrodyti puikiai. O aktoriai yra, taip sakant, profesionalūs žmonės. Jiems už tai mokama. Jei neturi silpnybių, vadinasi, būsi superdidvyris! Aš bandau priversti aktorius nesistengti, kad atrodytų geresni, nei yra iš tikrųjų. Rezultatas – jie atsiveria kaip gyvi žmonės, nebandantys sukelti žiūrovams simpatijos. Tačiau reikia turėti drąsos, kad būtum blogas ir kalbėtum būtent tai, ką iš tikrųjų nori pasakyti. Ar pastebėjote, kad Holivudo kine net didžiausi niekšai savaip patrauklūs?

 

Baigtą scenarijų parodžiau didžiosioms Holivudo studijoms. Žinote, ką man pasakė? „Mums nepatiko. Prasta idėja. Visų jūsų veikėjų tokia pati plaukų spalva.“ Kaip suprasti tokią, švelniai tariant, kritiką?

 

Aš dažnai atleisdavau operatorius. Dėl paprastos priežasties: norėjau dirbti draugiškesnėje aplinkoje. Šįkart operatoriumi statytoju tapo buvęs antrasis operatorius Victoras Kemperis. Jis buvo ypač išradingas, patiko man ir kaip žmogus. Pamatęs pirmuosius jo nufilmuotus kadrus supratau, kad jam nereikia duoti nurodymų. Aš apskritai operatoriui niekad nieko nesakau, nebent kur pastatyti kamerą. Vienintelis dalykas, apie kurį galėjau jam pasakyti, buvo „jausmas“. Jei pastebėjote, aš retai keičiu filmavimo kampą, beveik viskas nufilmuota iš vieno taško, iš vienos perspektyvos, todėl man svarbu, kad operatorius pagautų epizodo dvasią, o paskui dirbtų, kaip jam reikia.

 

Filmavome neįtikėtinomis sąlygomis, kaip trys aklos pelės, kad tik išreikštume tų trijų vyrų jausmus – ne mintis, ne juokus, bet tik jausmus. Svarbiausia buvo iššokti iš savęs. Filmavimas be apšvietimo naktį, neįtikėtinos ekspozicijos dešimties minučių trukmės kadrai, 285 tūkstančių pėdų juostos (tai daugiau nei penkiasdešimt valandų per dešimt savaičių Niujorke ir dar dvylika savaičių Londone), begalinis darbas ir begalinės stebuklingų momentų paieškos didžiųjų miestų minioje, kur žmonės skuba savais reikalais.

 

Parodėme filmą festivalyje San Fransiske. Viskas lyg ir pranašavo sėkmę. Bet kai filmas baigėsi, salė suriko: „Fašistas!“ Žiūrovai tarsi nutrūko nuo grandinės. Tūkstantis aštuoni šimtai žmonių, išskyrus nebent Geną Rowlands ir Seymourą Casselį, kurie sėdėjo paskutinėje eilėje. Blogiausia buvo, kad turėjau išeiti į sceną prie mikrofono. Publika rėkia „Fašistas!“, o aš, vilkintis kostiumą, tvarkingas, išeinu ir klausiu: „Kaip jums patiko filmas?“ Kapinių tyla. Paskui kažkas prašneko: „Jei jūs, vaikinai, norėjote sukurti vidurinės klasės satyrą ir parodyti jos kiauliškumą, tai viena. Bet jei tie vyrai ekrane tokie kaip jūs, tai kitas reikalas.“ Atsakiau: „Taip, tai mes. Tie vyrai – tai aš. Taip, vidurinė klasė yra tokia, pati tikriausia, tai suaugę vyrai, gyvenantys praeitimi ir neišsiskyrę su vaikyste, su tuo laiku, kai jie buvo laimingi. Štai apie ką filmas „Vyrai“.“ Tada priklausomybė vidurinei klasei ir filmai apie ją visiems sukeldavo pasišlykštėjimą. Juokingiausia – žiūrėjau į studentų, sėdinčių salėje, veidus ir supratau, kad jie priklauso vidurinei klasei.

 

Jie buvo pasirengę suplėšyti mus į gabalus. Per epizodą, kai Peteris Falkas šiurkščiai pasielgia su kine, salė pradėjo ūžti. Paskui mane už šį epizodą kaltino rasizmu. Atsakydamas, žinoma, pareiškiau, kad esu rasistas. Iš tikrųjų epizodo prasmė buvo ta, kad seksas neįmanomas.

 

Iš filmo seansų išeidavo daug žmonių. Man paskambino iš studijos „Columbia“ pranešti, kad per dieną iš vieno kino teatro išėjo penkiasdešimt du žmonės. Kitą dieną gavau telegramą ir laišką: „Prašom sutrumpinti filmą, nes prarandame auditoriją.“ Ko gero, jie buvo teisūs, aš supratau ir Beno bei Peterio susirūpinimą, bet negalėjau įveikti savo užsispyrimo ir iki šiol tvirtinu, kad mums buvo svarbus sumanymo grynumas, o ne sėkmė. (Galiausiai „Columbia“ pati sutrumpino filmą, nesuderinusi su Cassavetesu – red. past.)

 

Daugumą žiūrovų įsiutino scena, kurioje mes su Peteriu vemiame baro tualete. Mūsų personažai vėmė ne todėl, kad prisigėrė, jie prisigėrė, kad draugo mirtis juos pravimdytų. Kai kam tai šlykštu, bet tai jų reikalas. Kai miršta artimas žmogus, man reikia pajusti kokią nors stiprią emociją, kad galėčiau pravirkti, sprogti, išvaryti skausmą iš savo vidaus. Jei tai ką nors žeidžia, tegu įsižeidžia. Vieną vakarą žiūrėjau televizorių ir išgirdau naujieną: penki šimtai žmonių atsistojo ir išėjo iš kino teatro, kuriame buvo rodomi „Vyrai“. Nusijuokiau ir pagalvojau: Viešpatie, kas privertė juos taip reaguoti? Esu optimistas. Manau, nuostabu, kad galiu sukurti filmą, kuris taip išgąsdino pusę tūkstančio žmonių, nerodydamas nė gramo prievartos, nieko tokio, kas peržengtų visuotinai priimtinas ribas!

 

Nesijaudinau, kad žmonės išeina iš mano filmo, nes supratau: juos vijo skausmas, o ne suvokimas, jog jiems rodo blogą gyvenimą. Jie negalėjo žiūrėti filmo, nekeisdami gyvenimo būdo, o tai man ir yra sėkmės ženklas. Žmonės nenorėjo pripažinti, kad gyvena neteisingai.

Nesvarbu, kad filmas jiems nepatiko. Svarbu, kad jis privertė juos jausti.

 

Nekenčiu žiūrovų, kurie susirenka į studijų peržiūras. Viešpatie, kiek juose mėšlo. Jie sėdi ir teisia filmus. Nemanau, kad jie tokie protingi. Jiems visiems reikia paprastos istorijos, kurią lengva sekti, kuri sukelia paprasčiausius jausmus. Jei jie tai gauna, filmas laikomas sėkmingu. Tik gaila, kad koks nors paprastas žmogus iš užkampio nepamatys mano filmo, nes jį kūriau  būtent tiems, kam įdomus ne kinas, o gyvenimas, kuris jiems nesiklosto. Negalėsi padaryti nieko tikrai vertingo, jei orientuosiesi į grupę „išminčių“ iš Režisierių gildijos.

 

Parengė Kora Ročkienė