Istorinis kinas

Du savaitės  tekstai

„Derlius“
„Derlius“

1. Lenkų internetinis žurnalas culture.pl spausdina Bartoszo Staszczyszyno tekstą „Revizionistai ir patriotai – kaip lenkų kinas kalba apie Holokaustą“. Jis prasideda teiginiu: „Lenkų istoriniame kine tėvažudžiai jau daugelį metų pykstasi su kino paminklų kūrėjais. Praėjus beveik septyniasdešimčiai metų nuo karo pabaigos kino pasakojimai vis dar išlaisvina didžius jausmus. Lenkų istorinis kinas primena minų lauką, kurį sunku pereiti išvengiant publicistinių bei politinių sprogimų. Tik pastaraisiais metais jame buvo sužeisti Agnieszka Holland, Pawełas Pawłikowskis ir Władysławas Pasikowskis. Filmus „Ida“ ar „Derlius“ („Poklosie“) lydinčiose diskusijose lenkų kinas dažnai kaltinamas, esą užsiima antilenkiška naracija ir tautos juodinimu. Tai nepelnyti kaltinimai, nes jau ne vienus metus pagrindinė nacionalinės kinematografijos kryptis dažniausiai pasakoja istorijas apie lenkų didvyriškumą.“ Staszczyszynas mano, kad „Derlius“ padalijo žiūrovus, nes Pasikowskis filme sukūrė niūrų ir gal perdėtą lenkų antisemitizmo paveikslą. Vieniems režiserius tapo drąsiu mitų griovėju, kitiems – šmeižiku. Kritikas prisimena, kad prieš trisdešimt penkerius metus Holland prancūzų žurnalistų buvo apkaltinta lenkų įvaizdžio balinimu ir antisemitizmu, pasirodžius pagal jos scenarijų sukurtam Andrzejaus Wajdos filmui „Korczakas“. „Le Monde“ tada rašė, kad simbolinė filmo pabaiga, kai senasis gydytojas ir jo mokiniai išlipa iš konclagerin važiuojančio traukinio, yra Holokausto neigimas. Filmo premjera Prancūzijoje buvo atšaukta.

 

Pasak straipsnio autoriaus, filmai apie karą ir anksčiau žadino politines emocijas. Dar 6-ajame dešimtmetyje Andrzejus Munkas po filmo „Eroica“, kuriame šaipėsi iš lenkų mitomanijos, buvo kaltinamas, kad išjuokia lenkų didvyrius. Dar daugiau kliuvo Aleksandrui Fordui, kuris 1948 m. cenzūros spaudžiamas turėjo permontuoti filmą „Pakraščio gatvė“ („Ulica graniczna“). Režisieriui buvo priekaištaujama, kad pernelyg stipriai smerkia lenkų antisemitizmą, o rašytoja Maria Dąbrowska net pavadino filmą „kraštutinai antilenkišku“.

 

Staszczyszynas mano, kad kinematografininkai iškart atsiduria kritikos taikinyje, kai imasi pasakoti apie lenkų ir žydų santykius. Vieni juos vadina „lenkų ėdikais“, kiti – antisemitais, o geriausieji sulaukia abiejų pusių priekaištų, kaip Pawlikowskis, kurį vieni lenkų kritikai atakavo už lenkų antisemitizmo rodymą, kiti teigė, esą filmas įtvirtina antisemitines žydų komunistų klišes.

 

Autorius mano, kad panašios tematikos filmas sukelia emocijas net tada, kai režisieriai stengiasi išvengti veikėjų vertinimo. Geriausias pavyzdys būtų Holland filmas „Tamsoje“ („W ciemności“), kurio veikėjas – neplakatinis lenkų didvyris. Pradėjęs gelbėti žydus, kad užsidirbtų, vėliau jis tampa pasiaukojančiu žmogumi. Panašiai Holokaustą rodo ir Janas Jakubas Kolskis filme „Toli nuo lango“ („Daleko od okna“). Režisierius pasakoja lenkų slepiamos žydės istoriją, bet jį domina ne didvyriškumas, o sudėtingi jaunos žydės ir ją slepiančio vyro bei šio bevaisės žmonos, kuri pasisavina savo vyro ir žydės kūdikį, santykiai. Režisierius nei gina lenkų kilnumą, nei smerkia jų kaltę.

 

Pasak Staszczyszyno, lenkų istorinio kino problema yra ne istorijų apie didvyrius trūkumas, bet tų pasakojimų kokybė. Geras pavyzdys – Mirosławo Krzyszkowskio vaidybinis dokumentinis filmas „Pileckis“ apie vieną garsiausių Antrojo pasaulinio karo didvyrių: tai tiesiog kino paminklas, neprofesionalus ir kupinas supaprastinimų. Tačiau filmas atitinka dalies žiūrovų, kuriems svarbiau tiesus, nedviprasmiškas pasisakymas, o ne meninė forma, lūkesčius. Istorinių filmų kūrėjai lengvai tampa savo optikos įkaitais. „Revizionistai“ jaučia pareigą kurti kuo juodesnį visuomenės vaizdą, „patriotų“ filmuose pernelyg daug patoso. Todėl kritikas mano, kad geriausiai pareigą pasakoti apie lenkų istoriją jau ne vienus metus atlieka dokumentiniai filmai, juose „svarbiausia ištikimybė faktams, Lenkijos istorija vėl yra rimta, didvyriškumas – nelengvas, o pasiaukojimas – skaudžiai brangus“. Dokumentiniuose filmuose tiesa įdomesnė už ideologiją. Staszczyszynas išskiria Sławomiro Grünbergo, Dariuszo Jablońskio, Jolantos Dylewskos, Agnieszkos Arnold filmus, įamžinusius ir gelbėtojus, ir išgelbėtuosius, ir karo tragediją.

 

Vienu labiausiai sukrečiančių kūrinių apie lenkų dalyvavimą Holokauste Staszczyszynas vadina 1992 m. Paweło Łozińskio sukurtą filmą „Gimimo vieta“ („Miejsce urodzenia“), pasakojantį apie rašytojo Henryko Grynbergo sugrįžimą į kaimą, kuriame slapstėsi karo metais. Jis ieško, kur užkastas tėvas, kurį kaimiečiai nužudė dėl asmeninės naudos. Straipsnio autorius mano, kad dokumentininkai yra drąsesni. Jie nenori būti savo įsitikinimų įkaitais ir ieško tiesos. Kartais šis kelias nuveda prie didvyrių istorijų, kartais – prie pasakojimų apie žmogaus žlugimą. Tokio požiūrio iš jų galėtų pasimokyti ir vaidybinio kino kūrėjai.

 

http://culture.pl/pl/artykul/rewizjonisci-i-patrioci-jak-polskie-kino-mowi-o-holokauscie?utm_source=getresponse&utm_medium=email&utm_campaign=20042018pl&utm_content=art6_teaser

 

2. Internetiniame rusų meno žurnale artguide.com Julija Lebedeva rašo apie šiemet trisdešimtmetį švenčiantį Sergejaus Solovjovo filmą „Assa“ (SSRS, 1988) – vieną garsiausių „perestroikos“ filmų, kuris, vos pasirodęs, buvo iškart pavadintas kultiniu. Šį filmą su detektyvo ir meilės dramos elementais pats režisierius vadino „romantišku kiču“. Solovjovas pakvietė į filmą pogrindžio kūrėjus – roko muzikantus ir menininkus, todėl Lebedeva mano, kad „Assą“ galima vadinti ir tiksliu laiko portretu, ir tris valandas trunkančių klipu, kuriame amžinų žmonių santykių temos rodymą paveikė savita, visuomenei neprieinama pogrindžio kultūra ir jos estetika.

 

Kelių filmo dainų autorius Borisas Grebenščikovas supažindino režisierių su tuometinio Leningrado menine bohema, grupe „Kino“ ir jos lyderiu Viktoru Cojumi. Didelį įspūdį Solovjovui padarė dailininkas, muzikantas Sergejus Bugajevas-Afrika, režisierius jį pakvietė atlikti pagrindinio Bananano vaidmens, o kartu pasiūlė perkelti į filmą dirbtuvės interjerą. Afrika paskatino į filmą pakviesti savo draugus – grupę „Naujieji menininkai“ („Novyje chudožniki“), kūrusius naująjį naivųjį meną: Timūras Novikovas suvaidino būgnininką, maskvietis Sergejus Šutovas tapo filmo dailininku. Greitai žodžiu „Assa“, kurį sugalvojo „Naujieji menininkai“ ir kuriuo vadinta privati Novikovo galerija, pradėta apibūdinti naują gyvenimo stilių.

 

Lebedeva rašo, kad Jaltos kino studijos paviljone (filmo veiksmo vieta – Krymo kurortas žiemą) buvo tiksliai atkurta Afrikos dirbtuvė, paskui interjerą papildė Maskvos dailininkų kūriniai, galiausiai Bananano kambarys tapo šiuolaikinio meno muziejumi, kelių skirtingų autorių instaliacija. Dabar šio kambario „eksponatai“ turi muziejinį statusą. Pavyzdžiui, socart grupės „Gnezdo“ kūriniai „Geležinė uždanga“ (1975) ir „Komunikacijos vamzdis“ (1976) yra Rusijos valstybinės Tretjakovo galerijos nuosavybė.

 

Lebedeva mano, kad Bananano kambario eksponatai, filme įgiję pusiau farso, pusiau žaidimo funkcijas, tapo žiūrovui savotišku atrakcionu. Kartu jie puikiai atspindi to laikotarpio menines preferencijas ir paskutiniųjų sovietų stagnacijos metų paradoksalumą: ideologija yra, bet ji jau niekam nereikalinga, jaunimas kuria savo tikrovę, mažą pasaulėlį, pilną „žaisliukų“ ir visokių blizgučių. Straipsnio autorė taip pat daug vietos skiria „Naujųjų menininkų“ susižavėjimui rusų avangardo ir Michailo Larionovo idėjomis, aprašo sceną, kurioje Afrika perfrazuoja Vladimiro Majakovskio vaidmenį filme „Gimęs ne pinigams“ (1918). Lebedeva rašo, kad filmavimas Jaltoje įkvėpė ne vieną filmo kūrime dalyvavusio menininko paveikslą, o Šutovas tapo filmo premjerą lydėjusios šiuolaikinio meno parodos kuratoriumi. Pabaigoje ji rašo, kad „Assa“ – prisiminimas apie paskutinius „nuoširdaus meno“ metus. Praėjus dviem mėnesiams po „Assos“ premjeros Maskvoje įvyko Sotheby’s aukcionas, kuriame buvo pardavinėjami pogrindžio dailininkų darbai. Po to prasidėjo šou verslas.

 

http://artguide.com/posts/1476