Pabėgti nuo žanro

Trumpos kino recenzijos

„Tylos zona“
„Tylos zona“

Tylos zona“ („A Quiet Place“), rež. John Krasinski, JAV

 

Ko tik žmonijai kine nenutiko. Ją puolė ateiviai, naikino virusai, žudė zombiai, puldinėjo didelės beždžionės, grasė ledynmečiai ir tvanai. Tiesa, būta ir rafinuotesnių žmonijos nušlavimo nuo Žemės paviršiaus scenarijų. Pavyzdžiui, M. Nightas Shyamalanas pasiuntė, atrodytų, pačius nekalčiausius žudikus – augalus ir vėją („Įvykis“), o Fernando Meirellesas žmones pavertė aklais, ir čia aklumas, žinoma, tapo globalia žmonijos nuopuolio, sugedimo metafora („Aklumas“).

 

Panašių apokaliptinių filmų logika panaši. Pirma, rami rutiniška kasdienybė. Tada – netikėta katastrofa. Paskui – žmonijos bandymai išsigelbėti ir nesėkmių virtinė. Galiausiai – kulminacija, po kurios atrandamas ginklas, priešnuodis ar būdas viską suvaldyti. Finale gyvenimas grįžta į senas vėžes, atkuriamas status quo. Kaip monografijoje „Apokalipsė kine“ rašo kino tyrinėtojas Nerijus Milerius, šie mažieji įvykiai (kasdienės praktikos) ir didieji įvykiai (katastrofa) yra žanrinio apokalipsės kino pagrindas.

 

Ką daro ne pirmą kartą į režisieriaus kėdę sėdantis aktorius Johnas Krasinskis? Jis „peršoka“ pradžią. Režisierius neaiškina, kaip ir kodėl žmoniją pradėjo žudyti akli, bet stebėtiną klausą turintys padarai. Jis rodo jau postapokaliptinį pasaulį – tuščias parduotuves, laiko nublukintas dingusių žmonių nuotraukas, senų laikraščių antraštes apie keistus padarus ir raginimus laikytis tylos. Mes suprantame, kad nuo katastrofos praėjo laiko ir žmonės jau išmoko gyventi naujomis sąlygomis.

 

Tačiau, priešingai nei kiti postapokaliptinį pasaulį vaizduojantys kūrėjai, Krasinskis neužsimoja plačiai. Jo dėmesio centre – ne visa žmonija, o tik viena amerikiečių šeima. Vyras (John Krasinski), žmona (Emily Blunt) ir trys jų vaikai. Be to, jis nerodo nusiaubto ir neatpažįstamo pasaulio, o renkasi aplinką, kuri mažai kuo skiriasi nuo dabartinės, – gal tik tylos daugiau. Kitaip tariant, jis kuria šiek tiek kitokį postapokaliptinį filmą. Bėda ta, kad ši kitoniškumo pastanga vietomis yra tokia akivaizdi, o režisūriniai sprendimai tokie nuspėjami, jog ilgainiui pradeda erzinti ir atima bet kokį žiūrėjimo malonumą.

 

Kas nors gali pasakyti, kad ne apokalipsė ir pabaisos čia svarbiausios. Filmas juk pasakoja apie vienos šeimos ryšio stiprumą nelaimės akivaizdoje. Apie tėvų pasiaukojimą dėl savo vaikų. Apie tai, kad šeima yra ta visuomenės ląstelė, kuri galbūt vienintelė geba atsilaikyti prieš įvairius kataklizmus. Ji yra paskutinė institucija ir instancija. Tačiau kad tą suprastum, nebūtinai reikėjo pusantros valandos gąsdinimų monstrais. Būtų užtekę vaiko slogos, prieš kurią šeima staiga ima ir susivienija.

 

Tavęs niekada čia nebuvo“ („You Were Never Really Here“), rež. Lynne Ramsay, D. Britanija, Prancūzija, JAV

 

Viename interviu Lynne Ramsay pasakoja, jog kurdama istoriją apie samdomą žudiką Džo (Joaquin Phoenix) bandė pabėgti nuo bet kokių žanro bei panašių filmų klišių. Kiekvieną sceną, jei tik ši pasirodydavo jau kažkur matyta, ji kardinaliai pakeisdavo. Kitaip tariant, „Tavęs niekada čia nebuvo“, priešingai nei „Tylos zona“, yra tikrai kitoks savo žanro pavyzdys.

 

Bent man filmas palieka tiek siužeto, tiek vaizdo ir garso plotmėse išderinto­ – gerąja prasme – kūrinio įspūdį. Pasakojimas pilnas elipsių, šuolių į pagrindinio herojaus praeitį, staigiai nukertamų arba, priešingai, ištęstų scenų, vaizdą beveik nuolat lydi elektroninė, vietomis į kakofoniją pereinanti Jonny Greenwoodo muzika. Tai sukuria sunkiai apčiuopiamą ritmą.

 

Apskritai naują škotų režisierės darbą reikia ne tik atidžiai stebėti (operatorius dėmesingas detalėms, paviršiams), bet ir klausytis, išgirsti. Kompozitorius sukūrė traumuotos, trūkinėjančios ir košmariškos Džo sąmonės garso takelį. Filmą žiūrėdamas antrą kartą, leidau sau užsimerkti.