Gervės iš smėlio dėžės

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Kadras iš filmo „Nuostabieji lūzeriai.Kita planeta“
Kadras iš filmo „Nuostabieji lūzeriai.Kita planeta“

Birželio 13 d. įteiktos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus. Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

 

Apžvelgti per metus sukurtą nacionalinį kiną – turbūt sunkiausia užduotis (bent man). Juk gyvename mažoje bendruomenėje, tad reikia atsiriboti nuo asmeniškumų, bičiulystės, o ir nori to ar ne – savam kinui keli gerokai aukštesnius reikalavimus. Sakyti, kad filmas „kaip lietuviškam kontekstui“ geras – tarsi keiksmažodis, lyg mūsų kūrėjai kuo nors prastesni už nelietuvius.

 

Vis dėlto ir patys kūrėjai jaučia, kaip yra pastebėjęs režisierius Kristijonas Vildžiūnas, kad savo žemėje sunku būti pranašu, ypač kai vietiniame kontekste viskas vertinama lyg pro didinamąjį stiklą.

 

Nusprendžiau apie nacionalinį kiną pamąstyti pasižiūrėjusi „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremoniją. Vyliausi, kad ji kaip veidrodis atspindės mūsų mažos kino industrijos gyvenimą, tendencijas ir net peripetijas. Neklydau. Visi prieš oficialiąją ceremonijos dalį kalbinti iškilūs žmonės beveik kaip susitarę vartojo žodžius „gausus derlius“. Nėra ko slėpti – esame agrarinė valstybė ne tik geografiškai, bet ir savo mentalitetu. Pavyzdžiui, raudonojo kilimo vedėjai Ugnei Galadauskaitei svarbiausia iš LiKA direktorės buvo sužinoti, ar sunki dėžė su balsavimo vokais. Visų buvo klausiama beveik to paties: kaip jie jaučiasi arba kas jų favoritai. Gaila, kad Krzysztofo Zanussi subtilus humoras išvis liko nesuprastas, svarbiausia, rodos, buvo išgirsti atsakymą į klausimą, kodėl jis taip myli Lietuvą (o gal yra atvirkščiai?), bet svariausias režisieriaus argumentas, kad reikia vengti prarajos tarp kartų ir konformizmo,  nukeliavo į dausas. Kam tada apskritai kalbinti protingus žmones, jei net nemanoma megzti dialogo?

 

Organizatorių ir vedėjų nuo pirmų minučių kuriamą patosą puikiai pašiepė Marius Repšys: „Nuotaika puiki, nusiteikimas geras, mes esam laimingi, mes džiaugiamės.“ Šie jo žodžiai išmušė raudonojo kilimo princesę iš vėžių. Kitas klausimas – kodėl dažniau matome apdovanojamus vyrus, o ne moteris? – prajuokino Giedrę Beinoriūtę ir Eglę Vertelytę, ypač kai šįmet nominuotųjų pagal lytį buvo po lygiai.

 

Tokia renginio įžanga jau sufleravo, kad atsidursiu lietuviško kino smėlio dėžėje (su vaiko, gal net spaliuko, lygio skanduotėmis) ir atsiskleis tikrasis mūsų „kinošnikų“ bei kino funkcionierių mentalitetas.

 

Nuo pirmų akimirkų ausis tiesiog pjovė vedėjams parašytas scenarijus: „Jūs kuriate taip, lyg tai būtų paskutinė gyvenimo diena; močiute, guten tag, nes nesvarbu, kas spintoje, gal net trys milijonai eurų; mes – nuostabieji lūzeriai, kurių paskutinė stotelė mėnulis.“ Mediniai lietuviškų kino scenarijų dialogai persikėlė ir ant scenos. Jei jau buvo pakviestas Zanussi, gal reikėjo jo prašyti pakonsultuoti, nebent tikrai patys save tapatiname su „lūzeriais“, gyvenančiais ne šioje planetoje, kad ir mėnulyje (su konkrečiais filmais ši mintis neturi nieko bendra). Premjerui Sauliui Skverneliui tetrūko raudono pionieriaus kaklaraiščio, nes tokią deklamavimo manierą dar reikėtų parepetuoti. Viliuosi, kad dauguma režisierių – ne konformistai ir neperims jo mąstymo štampų: „kino atgimimas, minint valstybės šimtmetį“; „matomas stiprus kūrėjų santykis su valstybės istorija“ etc. Maniau, kad Audriaus Juzėno „Pelėdų kalnas“ šiais metais buvo veikiau nesusipratimas, nes tokios režisūros turbūt iki šiol negali atleisti scenarijaus autorius Pranas Morkus, ir tikiu, kad po peržiūros išėjęs Tomas Venclova pabalo tikrai ne dėl filmo meninės vertės… 

 

Pasirodžius latvių filmui „Pagonių žiedas“ daug kas feisbuke virkavo, kad lietuviai tokio hito nepadaro (čia išties kalbu apie darymą, o ne kūrimą). Stengiausi nesivelti į laiką ir nervus eikvojančias diskusijas, bet pamačiusi, kokie filmai atkeliaus į Lietuvos ekranus, supratau, kad „Pelėdų kalnas“ taps ne išimtimi, o ideologiškai angažuoto kino tendencija. Jau liepos 6 d. turi pasirodyti Andriaus Bartkaus „Leitis“ apie elitinius viduramžių Lietuvos karius; apie partizanus kuria ir Tomas Donela, ir Raimundas Banionis („Purpurinis rūkas“); turbūt jau seniai liaudis laukia Mariaus A. Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“, o kur dar Aleksandro Matonio dokumentinis filmas „1945. Kalniškė – lūžio taškas“, Andriaus Lekavičiaus „L-komanda“ apie specialųjį Lietuvos kariuomenės padalinį. Populistinis patriotizmas ir režisūrinis bei „piarinis“ patosas tiesiog liesis per kraštus. Visi užsirašysime į šauktinius.

 

Kitas dažnas, „chaltūros“ kvapelio turintis kūrėjų požiūris ir nemokėjimas dirbti su aktoriais tiesiog visu gražumu atsiskleidė geriausio aktoriaus ir aktorės pristatyme. Akivaizdu, kodėl taip dažnai skundžiamės bloga vaidyba ir scenarijumi. Anot Giedriaus Masalskio, geram filmui užtenka gero protagonisto, stipraus antagonisto ir trupučio meilės. O ko reikia geram aktoriui, atskleidė provincialus klipukas, kuriame aktoriais bandė tapti lietuvių liaudies ikonos: Justinas Jankevičius, Vaidas Baumila, Edita Mildažytė, Arūnas Valinskas ir Audrius Giržadas... Šis renginio scenarijaus niuansas akivaizdžiai parodė, kad daugumai labiau imponuoja paviršius, tad jam buvo suteikta daugiau eterio nei apdovanotiesiems Eglei Mikulionytei ir Giedriui Savickui. Dėl Mikulionytės talento abejonių nekyla – ji tapo „Stebuklo“ gelbėjimosi ratu, tačiau jei už geriausią vaidmenį apdovanojamas Savickas, vaidinęs komerciniame projekte, kyla natūralus nerimas, kad kino režisieriai nelabai moka dirbti su aktoriais. Gaila, kad Savickas per daugelį metų įgavo tik komerciniame kine vaidinamo „lūzerio“ etiketę. Nuoširdžiai tikiu jo plačiu gebėjimų spektru – tą jau įrodė Lina Lužytė, pakvietusi jį vaidinti filme „Amžinai kartu“.

 

#Aštaippat judėjimas (kažkodėl Lietuvoje vartojamas tik angliškas pavadinimo variantas #metoo) kartais jau įgauna parodijos grimasų. Įteikti geriausio aktoriaus apdovanojimo į sceną pakviesta Aistė Diržiūtė neatsitiktinai buvo apsirengusi juodai (prisiminkime Holivudo žvaigždžių juodus apdarus kaip protestą prieš įtakingus industrijos vyrus išnaudotojus). Jos kalba ir tonas priminė Asios Argento emocingą kalbą per Kanų apdovanojimų ceremoniją, tačiau „Litexpo“ auditorija sureagavo dar vangiau nei Kanų. Be to, Argento pati patyrė seksualinę prievartą ir išsakė savo trauminę patirtį, o Diržiūtė labiau priminė Don Kichotą 2018-ųjų Konstitucijos prospekte. Po baigiamosios jos frazės „mes atnešam pokyčius“ salė net nebeplojo. Gal reikia mažiau pompastikos ir deklaratyvumo, arba, kaip pasakė Agnieszka Holland, – evoliucijos, o ne revoliucijos?

 

Kodėl švaistomės lozungais? Pažvelkime kad ir į primityvią tradicinę renginio režisūrą: prieš geriausių aktorių paskelbimą dainą atliko liūdnai pagarsėjęs homofobas Linas Adomaitis (tai niekam nekliuvo); o kur dar suplėkę vedėjų pamąstymai apie vyrų žvaigždžių instagramo puslapius ir romantiški atsidusimai. Beje, sužinojau, kad vyrai nėra linkę dalintis saldžiomis nuotraukomis, ko nepasakytum apie moteris. O kodėl geriausią moters vaidmenį turi skelbti vyras ir vice versa? Esu moteris ir pati laikau save feministe, tačiau šįkart daug artimesni buvo Vytauto Anužio žodžiai – be pompastikos, žmogiški, be jokio apsimetinėjimo: aktorius prisipažino, kad jį moterų vaidmenys ir pačios aktorės augino, mokė gyvenimo išminties nuo mažų dienų iki šiol. Jokio moters seksualizavimo ar objektyvizavimo. Ji Anužiui – žmogus.

 

#Aštaippat skandalų labiausiai sukrėsta jaunoji kino bendruomenė. Vertinu jų jaunatvišką užsidegimą, tačiau Andriaus Blaževičiaus, paskelbusio geriausią metų režisūrinį darbą, dviejų merginų įvardijimas herojėmis, nes jo buvo pirmos (visi žinome, nuo ko jos nukentėjo), lyg iškritęs iš konteksto. Beje, jos tikrai nebuvo pirmos: pirmąja seksualinio priekabiavimo auka, prabilusia viešai, tapo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Erika Račkytė, ir pirmas jos žingsnis buvo ne feisbukas, o skundas policijai. Ir bylą prieš teatro vadovą Liną Marijų Zaikauską ši mergina laimėjo – jis buvo pašalintas iš pareigų.

 

Kartų skirtis, apie kurią kalbėjo Zanussis, pasimatė į sceną įžengus Audriui Stoniui. Jis paragino nepamiršti Rusijos kalėjime bado streiką paskelbusio Olego Sencovo ir jį palaikyti. Kažkodėl jaunajai kino bendruomenės daliai tai nepasirodė taip svarbu, gal todėl, kad žmogus ne iš jų smėlio dėžės, o iš vyresniųjų.

 

Aišku, visi iki vieno žinojo, kad Šarūnas Bartas ir jo „Šerkšnas“ buvo nominuoti dėl akių – jokio apdovanojimo jam nebūtų įteikę. Tačiau tai tapo tarsi savotišku mūsų „brandžios“ ir socialiai atsakingos visuomenės simboliu. Bent toks kerštas-atpildas.

 

Ir nėra ko stebėtis pasiklausius Skvernelio kalbos, primityvių vedėjų palyginimų ar LRT naujosios generalinės direktorės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės „savipiaro“. Užuot suteikus žodį žiūrovų simpatijų nusipelniusiam Mateliui, eteris buvo užimtas kalbomis apie vertybes ir tuos, kurie gyvenime yra Nr. 2. O režisieriui, kurio filmas peržengia tas vertibes ir antruosius kapitalistinio pasaulio numerius, teliko palinksėti.

 

Galima karštai ginčytis, bet tikrai nesitikėjau, kad už scenarijų, režisūrą ir geriausią filmą „Gerves“ susižers Eglė Vertelytė. Dar tik pasirodžius pirmiesiems spaudos pranešimams apie būsimą filmą vyliausi, kad gali atsirasti kažkas įdomaus, juk filmo veiksmo laikas – 1992-ieji, kuriuos gana ryškiai prisimenu, nes jau buvau vienuolikos. Tačiau tokio spalvomis persodrinto farso nesitikėjau. Kodėl į tą laiką reikia žiūrėti pašaipiai? Ar tai tikrai ateinančio kapitalizmo (Vyto Ruginio pavidalu) pajuokimas, kaip buvo pateikta filmo aprašyme? Tai buvo visai nejuokingi laikai, tad juokiamasi (vėl) iš komunizmo ir jo palikimo. Dabar madinga būti neoliberaliu demokratu ir deklaruoti, kad komunistinė lietuviška realybė buvo tiesiog baisus nesusipratimas.

 

„Sidabrinės gervės“ apdovanojimų šūkis šįmet – „Gyvenimas ne kaip kine“. Geriau jau būtų atvirkščiai. Gal tuomet ir kultūros ministrė vietoj savojo monologo apie „mąslią svajonių rezgėją“ būtų suteikusi žodį „Auksinės gervės“ laureatui Algimantui Mockui ir to savojo kino „šventimo“ būtų buvę mažiau. Gal tiesiog adekvačiau vertinkime ir kūrybą, ir save?