Geriausi merginų draugai

Nauji filmai – „Oušeno 8“

„Oušeno 8“
„Oušeno 8“

Gary Rosso „Oušeno 8“ („Ocean’s Eight“, JAV, 2018) akivaizdžiai sumanytas kaip atsakas į vyrišką Holivudo kiną. Visos pagrindinės filmo veikėjos moterys, pasirodo, taip pat tobulai sugeba vykdyti apiplėšimus, kaip ir ankstesnių trijų filmų apie Oušeną ir jo draugus herojai vyrai. Tačiau toliau nepasistūmėta, nes tobulas apiplėšimas, kurį sumanė ką tik iš kalėjimo paleista Denio Oušeno sesuo Debra, yra tik būdas atkeršyti ją pasodinusiam gražuoliukui – meno galerijos savininkui Klodui (Richard Armitage).

 

Pasaulis, kurį matome ekrane, žinoma, priklauso moterims. Filmo kūrėjams jis asocijuojasi su pirkiniais, spalvotais moterų žurnalais, prabanga, klasta ir moterišku solidarumu. Kur nukreips pirmuosius žingsnius iš kalėjimo paleista Debra? Žinoma, į prabangią kosmetikos parduotuvę, nes be kvepalų gyventi negalima. Pasivaikščiojusi po parduotuves su įspūdingais pirkinių krepšiais ji sugrįš į viešbutį ir tik po to pradės įgyvendinti savo planą – pavogti šimtą penkiasdešimt milijonų kainuojantį „Cartier“ briliantų vėrinį tiesiai nuo juo pasipuošusios kino žvaigždės kaklo, vykstant didžiausiam to įsivaizduojamo pasaulio įvykiui – „Vogue“ rengiamai kasmetinei labdaros puotai Niujorko Metropoliteno muziejuje – garsiajai „Met Gala“. Matyt, neišduosiu paslapties, kad viskas įvyks sklandžiai, lyg sviestu patepus, nes tokio pobūdžio filmai visada patvirtina auksinę kiekvieno žanro taisyklę – pasikartojamumą. O filmo pabaiga sufleruoja, kad galima laukti ir tęsinio, ypač kai nedviprasmiškai prasitariama, esą Denis Oušenas galėjo tik suvaidinti savo mirtį.

 

Kad filmas nuo pirmo iki paskutinio kadro nedvelktų gana primityviai suvokiamu glamūru, kurio privalomas atributas yra Anna Vintour (ji taip pat šmėsteli keliuose kadruose), į „Oušeno 8“ prismaigstyta feministinių ir sinefiliškų užuominų, pavyzdžiui, Lu (Cate Blanchett) priklausančioje diskotekoje didžiuliame ekrane sukasi kadrai su Jeanne Moreau iš François Truffaut filmo „Žiulis ir Džimas“. Tačiau labiausiai žaidžiama su pagrindines veikėjas suvaidinusių aktorių ir dainininkių įvaizdžiais. Sandros Bullock Debra primena anksčiau jos vaidintas ryžtingas herojes, net Debros cinizmas atrodo žavus – turtuolius plėšti ne tik galima, bet ir būtina. Cate Blanchett bravūriškai vaidina Lu – ji ironiška ir neturi iliuzijų. To lyg ir mažoka vaidmeniui, todėl Lu papildo motociklas – užuomina į nerūpestingus keliautojus. Jei jau reikia pademonstruoti feminizmą, pasitelkiama ir tradicinė blondinė namų šeimininkė, įsikūrusi priemiesčio name. Tačiau akivaizdu, kad Sarah Paulson Tamė puikiai sugeba gyventi dvigubą gyvenimą. Nepamirštas ir politinis korektiškumas: Debės komandoje skirtingų rasių atstovės – visos tobulos savo sričių profesionalės. Indų kilmę drabužiais pabrėžianti Mindy Kaling Amita – puiki juvelyrė, reperės Awkwafinos suvaidinta Konstans demonstruoja aukščiausią kišenvagės meistriškumo lygį, be dainininkės Rihannos suvaidintos programišės apiplėšimas apskritai būtų neįmanomas, kaip ir be pamišusios anglės dizainerės Rouz (Helena Bonham Carter), kurios net kostiumas primena Timo Burtono filmus. Labiausiai nenuspėjama yra Anne Hathaway puikiai suvaidinta žvaigždė Dafnė Kliuger, ant kurios kaklo puikuosis geidžiamas vėrinys.

 

Nesakyčiau, kad filmo kūrėjai tyčiojasi iš vyrų – jie tiesiog pernelyg paprasti ir naivūs, kad galėtų išgyventi Debės ir jos draugių pasaulyje. Gražuoliuką Klodą galima suvilioti seksu, muziejaus saugumo sistemų specialistą – žaviu šuniuku, o briliantų apsaugininkai yra tik juodais drabužiais apsirengę stuobriai. Jų fone draudimo įmonės detektyvas Džonas (James Corden) atrodo proto bokštas. Jis viską supranta, bet negali nieko padaryti, nes žino, kad kovoti su protingomis, ryžtingomis, seksualiomis ir žinančiomis, ko siekia, moterimis yra beprasmiška. Net feministiškais apsimetančiuose filmuose.