Vėl kviečia „Pirmoji banga“
Rugsėjo 6–9 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 14–16 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“, vyks ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“. Šiemet jo programoje – 1918–1938 m. sukurti filmai. Didžioji dalis „Pirmosios bangos“ programos filmų buvo rodomi tarpukario Lietuvoje.
1933-iaisiais „Naujojoje Romuvoje“ (nr.125) aptardamas 1932–1933 m. žiemos kino sezoną kritikas Vytautas Alseika išskyrė pacifistinį Reymond’o Bernard’o filmą „Mediniai kryžiai“ („Les croix de bois“, Prancūzija, 1932), pavadino jį itin menišku ir priminė, kad filmo seanse Kauno kino teatre „Forum“ apsilankė Respublikos prezidentas Antanas Smetona. „Mediniai kryžiai“ tada spaudoje buvo minimi ne kartą, ypač kai reikėdavo kovoti su Lietuvos ekranus užplūdusiais menkaverčiais vokiškais filmais. Dabar ši karinė drama, sukurta pagal autobiografinį Rolandֹ’o Dorgelèso romaną, prisimenama retai. Jos herojus, jaunas teisės studentas, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išeina kovoti su vokiečiais. Filme rodoma prancūzų karių kasdienybė ties fronto linija Šampanėje, gyvenimas apkasuose. „Mediniai kryžiai“ buvo lyginami su Kingo Vidoro „Didžiuoju paradu“ (1925) ir Lewiso Milestone’o „Vakarų fronte nieko naujo“ (1930), nes rutuliojo tą pačią idealistiškai nusiteikusio kareivio evoliucijos temą.
Pagrindinius vaidmenis sukūrę Pierre’as Blancharas ir Charles’is Vanelis, kaip ir dauguma filmo aktorių, patys kariavo šiame kare, filmavimas vyko tikrose mūšių vietose, kur dar buvo galima aptikti kareivių palaikų. Beje, kareivį Vjeblė „Mediniuose kryžiuose“ suvaidino teatro reformatorius Antoninas Artaud. („Skalvija“, rugsėjo 8 d. 18 val.)
Filmai iš Skandinavijos šalių buvo reti svečiai, bet tarpukariu planuota kurti bendrą Baltijos šalių, Lenkijos ir Švedijos bei Danijos kino studiją. Be abejo, to meto žiūrovams imponavo švedų filmuose rodomi gamtos vaizdai. Iki šiol gyvą švedų tradiciją herojų vidinę būseną atskleisti pasitelkus gamtos vaizdus pradėjo švedų kino klasikas Victoras Sjöströmas.
Jo filmas „Nusikaltėlis ir jo žmona“ („Berg-Ejvind och hans hustru“, Švedija, 1918) – vienas ankstyvosios režisieriaus kūrybos šedevrų. Jame Sjöströmas plėtoja filme „Terje Vigenas“ (1916) pradėtą temą – individo kovos su žiauria visuomene ir negailestinga gamta. 1921 m. Louis Dellucas jį net pavadino gražiausiu pasaulio filmu.
„Nusikaltėlio ir jo žmonos“ veiksmas perkelia į XVIII a. Islandiją ir pasakoja apie tragišką jaunos našlės ir vagyste apkaltinto valkatos, kurį ne kartą rizikuodamas gyvybe suvaidino pats režiserius, meilę. Atstumtieji apsigyvena kalnuose, jiems gimsta duktė, tačiau slėptuvė aptinkama, ir vėl teka bėgti. Jie slepiasi vis aukščiau kalnuose, o Juliuso Jaenzono filmuoti peizažai – kalnai, bedugnės, geizeriai, miškai, sniegas – atskleidžia vidinę personažų dramą, sąžinės priekaištus dėl dukters mirties, skurdą, abejones. Įkalinti pūgos ir bado, jie ryžtasi mirti. Kino istorikas Peteris Cowie Sjöströmo personaže įžvelgia Ingmaro Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“ (1957) riterio ištakas. („Skalvija“, rugsėjo 9 d. 21 val.)
Alfredo Hitchcocko filmas „Nuomininkas: Londono paslaptis“ („The Lodger: A Story of the London Fog“, D. Britanija, 1926) tarpukario Lietuvoje nesukėlė tokio entuziazmo, kokio gali tikėtis dabar. Filmo sumanymas gimė režisieriui pasižiūrėjus spektaklį. Jo veiksmas rutuliojasi name, kuriame nuomojami butai, o jų šeimininkė pradeda svarstyti, ar naujasis nuomininkas nėra žudikas maniakas. Hitchcockas nusprendė papasakoti istoriją šeimininkės požiūriu.
Kalbėdamasis su François Truffaut Hitchcockas sakė: „Nuomininkas“ buvo pirmas filmas, kuriame panaudojau tai, ko išmokau Vokietijoje. Šiame filme veikiau instinktyviai; pirmąkart išbandžiau nuosavą stilių. Tad „Nuomininką“ galima teisėtai laikyti mano pirmuoju filmu.“ Nors režisierius filmu buvo patenkintas, platintojams ir studijos reklamos skyriui „Nuomininkas“ nepatiko, buvo paskelbtas siaubingu ir padėtas „ant lentynos“, bet po kelių mėnesių platintojai pareikalavo pakeitimų. Hitchcockas sutiko porą jų padaryti, „Nuomininkas“ pasirodė ekranuose ir netrukus buvo pripažintas geriausiu britų filmu.
Hitchcockas pasirodo jo pradžioje, redakcijos scenoje. Pasak Ivoro Mantagu, tada režisierius aiškino, kad panašiems „trumpiems pasirodymams“ jį įkvėpė susižavėjimas D.W. Griffithu, kuris vaidino nedidelius vaidmenis savo filmuose ir pasirodė Charles’io Chaplino „Paryžietėje“. Griffithas ir Chaplinas Hitchcockui visada buvo kokybės ženklas. („Skalvija“, rugsėjo 6 d., 21.10)
Griffithu žavėjosi ir Sergejus Eizenšteinas. Nuorodų į Griffitho filmus gausu jo juostoje „Aleksandras Neviškis“ („Аleksandr Nevskij“, SSRS, 1938). Pasak kino istoriko Naumo Kleimano, šis filmas buvo Josifo Stalino Eizenšteinui duotas šansas sukurti „teisingą filmą“, mat uždraudus „Bežino lankas“ jau buvo parengtas įsakymas režisierių suimti. Visiems buvo aišku, kad artinasi karas, todėl nutarta kurti filmus, rodančius rusų ginklo galią ir ugdančius liaudies dvasią. Naugardo kunigaikštis Aleksandras Neviškis, 1492-aisiais mūšyje ant Čiudo ežero sutriuškinęs teutonų ordiną, buvo tinkamas herojus.
Iš pat pradžių Eizenšteinas rengėsi kurti ne biografinį, o hagiografinį filmą, nes Neviškis buvo Rusų stačiatikių bažnyčios šventasis. Tada apie tai, žinoma, tylėta, bet Eizenšteinas viename straipsnyje rašė, kad šventumas – tai aukščiausia kilnių žmogaus savybių išraiška. Režisierius atsisakė individualizuotų veikėjų, psichologizmo, šeimos linijos – tai turėjo būti apibendrintas didvyrio gyvenimas. Nors religinės simbolikos filme nėra daug, dauguma kadrų stilizuoti taip, kad primena rusų ikonas. Filmo stilių formavo ir viduramžių teatras – režisierius žavėjosi Nikolajaus Jevreinovo „Senovinio teatro“, kuriame susilieja misterija, moralitė, gatvės teatras, koncepcija. Specialiai filmui parašyta Sergejaus Prokofjevo muzika apibūdina filmo personažus – ji leido Eizenšteinui išvengti garsinio kino elementų gausos. Visa tai padėjo kurti pakilią, deklaratyvią filmo intonaciją, kurią puikiai perteikė ir Eduardo Tisė kamera (beje, tas pats Kleimanas tvirtina, kad Tisė buvo ne latvis, o lietuvis, tikroji jo pavardė Nikolaitis), ir garsios dailininkės modeliuotojos Nadeždos Lamanovos sukurti kostiumai.
Stalino užsakymą reikėjo vykdyti kuo skubiau, todėl žiemos nelaukta – ledo mūšis buvo filmuojamas vasarą, kino studijos „Mosfilm“ kieme, o sniegą „vaidino“ naftalinas. „Aleksandrą Neviškį“ iškart priėmė ir žiūrovai, ir valdžia, skirdama Stalino premiją. Tačiau ekranuose jis neužsibuvo – buvo „išimtas“ pasirašius Molotovo-Riebbentropo paktą, bet 1941-aisiais, prasidėjus karui, vėl pasirodė kino teatruose. („Skalvija“, rugsėjo 9 d. 16.20)
„Aleksandras Neviškis“ tarpukariu rodytas ir Lietuvoje, nors sovietų filmai čia visada buvo kaltinami propaganda. Vis dėlto labiausiai, kad ir kaip piktinosi kino kritikai, žiūrovai mėgo vokiškus filmus. Paulio Martino muzikinė komedija „Laimės vaikai“ („Glückskinder“, Vokietija, 1936) – iš tokių, o pagrindinius vaidmenis suvaidinę Lilian Harvey ir Willy Fritschas buvo tikri lietuvių žiūrovų numylėtiniai, jų nuotraukos puošė „Kino naujienų“ viršelius, o žurnalo skaitytojai sekė visas naujienas apie žvaigždžių gyvenimą, prašė jų adresų. Kartu Harvey ir Fritschas suvaidino keliolikoje filmų. Pirmosios romantinės komedijos – Franko Capros „Tai nutiko vieną naktį“ (1934) – įkvėpti „Laimės vaikai“ nukelia į Niujorką. Jaunas žurnalistas Džilas Teiloras turi parašyti reportažą iš teismo salės. Jis nusprendžia apsimesti valkatavimu kaltinamos merginos En sužadėtiniu, bet priverčiamas ją iškart vesti. Taip prasideda nesusipratimai, kurie abu veikėjus tik suartins. („Skalvija“, rugsėjo 9 d. 19 val.)
Didžiulį tarpukario Lietuvos žiūrovų susižavėjimą žadino filmai apie Tarzaną. W.S. Van Dyke’o sukurtas „Tarzanas – neliestųjų girių valdytojas“ („Tarzan the Ape Man“, JAV, 1932) – Edgaro Rice’o Burroughso knygos ekranizacija. Pasakojimas apie beždžionių Afrikoje užaugintą Tarzaną, kuris įsimyli gražuolę Džeinę, buvo toks populiarus, kad sulaukė net vienuolikos tęsinių. Pagrindinį vaidmenį sukūrė olimpinis plaukimo čempionas Johnny Weissmuelleris. („Skalvija“, rugsėjo 8 d., 16 val.)
Žiūrovų fantaziją žadino ir filmai apie Indiją. Franzo Osteno melodrama „Širazas“ („Shiraz: a Romance of India“, D. Britanija, Indija, 1928) buvo filmuojama Indijoje ir pasakoja kitokią XVII a. meilės istorijos, kurią vainikavo garsusis Tadž Mahalio mauzoliejus, versiją. („Skalvija“, rugsėjo 7 d. 21 val.)
Egzistuoja dvi filmo „Vidurnakčio meilužiai“ versijos – prancūziška ir vokiška. „Pirmoji banga“ rodo prancūziškąją („Les amours de minuit“, Prancūzija, 1931), ją sukūrė Augusto Genina ir Marcas Allegrét. Šiame pasakojime apie Marselį, pavogusį pinigus iš banko, kuriame dirba, ir svajojantį išplaukti į užsienį, bet įsimylintį kabareto dainininkę Žoržetą, jau galima įžvelgti būsimų vadinamojo prancūzų poetinio realizmo filmų niūrius motyvus ir tankią atmosferą. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Daniele Parola ir rusų kilmės aktorius Pierre’as Batcheffas, kuris po metų išgers mirtiną veronalio dozę, epizoduose pasirodė poetas Jacques’as Prevert’as, netrukus tapsiantis svarbiausiu prancūzų kino scenaristu. („Skalvija“, rugsėjo 7 d. 18.30).
Teinosuke Kinugasos siaubo filmo „Beprotybės puslapis“ („Kurutta ichipeiji“, Japonija, 1926) tarpukario Lietuvos žiūrovai tikrai nematė. Kinugasa į kiną atėjo iš teatro, kur jo specializacija buvo moterų vaidmenys, o šį filmą kūrė kartu su japonų avangardo grupe „Shinkankaku-ha“ („Naujojo suvokimo mokykla“), vengusia bet kokio natūralizmo. Titruose minimas ir būsimas Nobelio literatūros premijos laureatas Yasunari Kawabata – jo sukurta istorija tapo filmo pagrindu. „Beprotybės puslapis“ laikomas vienu originaliausių nebyliojo japonų kino filmų.
Filmas nukelia į psichiatrijos gydyklą. Buvęs jūreivis joje pradeda dirbti sargu, kad būtų arčiau savo žmonos, kuri bandė nuskandinti jų dukterį. Kartą čia pasirodo ir duktė – ji nori papasakoti motinai apie sužadėtuves. Taip pradeda rutuliotis šeimos istorija... („Skalvija“, rugsėjo 8 d., 21 val.).
Parengė Ž. P.
