Banalybės dykumos

Nauji filmai – „Pliusas“

Kadras iš filmo „Pliusas“
Kadras iš filmo „Pliusas“

Kas kartą žiūrėdama naują „pozityviausią“ ar dar kokiu kitu epitetu apibūdintą lietuvišką komediją galvoju, kad dugnas jau pasiektas, žemiau kristi neįmanoma, – kiekviena iš jų nustebina primityviu humoro jausmu, siužetu, aktorių iš sudegusio teatro vaidyba ir taip toliau, ir taip toliau. Kuriamos greitai ir pigiai niekam dažniausiai nežinomų verslininkų, ūkininkų, mėgėjų režisierių ir kitokio plauko veikėjų, jos nuolat pasirodo šalies kino teatruose, pagerina kokių poros savaitgalių žiūrimumo rekordus (geriausiu atveju), pašiurpina dalį visuomenės ir pranyksta istorijos šiukšlyne. Nors, manau, būtent iš jų ateities kartos galės geriausiai suprasti mūsų nepotistinį entuziastingo neoliberalizmo laiką. Šios komedijos iškalbingiausiai prabyla apie visuomenės pasąmonę, geismus ir jų trajektorijas, nes bandant apeliuoti į kuo didesnę auditoriją pasitelkiamas folkloras, prietarai, fobijos, vaizdiniai ir visa kita, kas galėtų būti „žiūroviška“ ir „praeiti visiems“.

 

Apie šias pasąmonės trajektorijas būtų galima bandyti kalbėti ir Marko Goldmano „Pliuso“ (Lietuva, Ukraina, 2018) atžvilgiu. Aišku, niekas nesiteikia paaiškinti pavadinimo santykio su filmu, regis, tai atsitiktinai pasirinktas „pozityvus“ žodis, nors labiausiai filme kyšo apkerpėjusio diediško humoro ausys. Tačiau nereikėtų tuo stebėtis, iš esmės „Pliusas“ – tai komedianto iš Kauno Artūro Orlausko gulbės giesmė (nesusipažinusiems su Orlausko humoro jausmu tegaliu pasakyti, kad jis panašus į Arūno Valinsko). Jis šį filmą ir prodiusavo, ir scenarijų rašė, ir jame vaidina. Nors nesu tikra, ar nei šiokį, nei tokį tampymąsi ir gūžčiojimą pečiais būtų galima vadinti vaidyba. Na, bet, regis, nemažai sąvokų šiuolaikinėje Lietuvoje niveliavosi ir įgijo kitas reikšmes ar bent jau gerokai išplėtė jų ribas. „Pliusas“ tiek savo mėgėjiškumu, tiek filme eksploatuojamu kertiniu (vis dar) šalies kultūroje kaimo ir miesto konfliktu grįžta prie lietuvių kino ištakų, t.y. pirmojo lietuviško filmo „Onytė ir Jonelis“ (1931), kuriame pasakojama apie dviejų jaunuolių iš kaimo negandas mieste. „Pliuse“ kaimas, kaip ir tarpukariu kurtame filme, atvirai idealizuojamas – nuolatos matome saulės nutviekstus kaimo ir pievų peizažus vasarą, aišku, filmuotus dronais, o miestas vaizduojamas kaip nusikalstamos veiklos ir hedonizmo erdvė, be to, kaimo gyventojus filme terorizuoja miestiečiai mafiozai. Galima daryti išvadą, kad, deja, nuo tarpukario pasaulėžiūros toli nepasistūmėta.

 

Taigi filme rodoma, kaip viename kaime du broliai idiotai (Donatas Šimukauskas ir Artūras Orlauskas) krūmuose randa 10 kilogramų kokaino, narkotikus palaiko miltais ir parduoda už alkoholį. Netrukus kaime pasirodo ir nusikaltėliai (Mindaugas Papinigis, Ironvytas), ieškantys narkotikų. Tuo metu prakutusiam ūkininkui Aleksandrui (Ramūnas Šimukauskas) tenka dorotis ne tik su minėtų brolių pretenzijomis į jo turtą, kaimiečių tinginyste, bet ir su žmonos bei dukters  (Daiva Lebeliūnaitė ir Gabrielė Malinauskaitė) norais pasididinti krūtinę (nes ko daugiau gali norėti moteris?). Siužeto linijos filme plėtojamos vangiai, fragmentiškai, kur kas svarbesnės čia tampa iki begalybės ištęstos farsinės scenelės, ypač tos, kuriose vaidina pats Orlauskas. Regis, Goldmanas su Orlausku priešakyje filme bandė pritaikyti Emilio Vėlyvio stilių (nes Quentinas Tarantino jiems tiesiog per sudėtingas) Lietuvos kaimo realijoms. Tikriausiai todėl Remigijaus Veličkos kamera čia malasi į visas puses ir bando kurti bent šiokios tokios dinamikos įspūdį, yra pora gaudynių ir susišaudymų, muštynių, išrėkiamų nuobodžių, banalių dialogų apie bulves ir išmatas. 

 

Iš esmės „Pliusas“ niekuo nenustebina (nebent savo neprofesionalumu ir siaubingai blogu humoro jausmu, nes, atsiprašau, klausytis nevykusių anekdotų apie „seksą per pėdkelnes“, išmatas ir „naujos komplektacijos bobas“ yra grynų gryniausias mazochizmas) – filme galime matyti visus lietuviškai komedijai prideramus elementus: mizoginiją, produktų reklamą (product placement), televizijos ir politikos „žvaigždutes“ (pvz., Artūrą Zuoką, visais būdais ieškantį eterio), iš gėdos dėl kitų verčiančius prunkšti ar raudonuoti dialogus ir t.t. Kartu „Pliusas“ man dar kartą įrodė, kad lietuvių komediantai, komikai tiesiog neturi humoro jausmo ir greičiau gali įvaryti depresiją nei prajuokinti. Tačiau išties įdomu, kas mūsų laukia po šio Orlausko šedevro, kiek dar neatrastų talentų bandys savęs ieškoti kine ir koks gilus gali būti tas Lietuvos kino dugnas.