Režisierių keliai nežinomi
Trumpos kino recenzijos
„Apsireiškimas“ („L’apparition“), rež. Xavier Giannoli, Prancūzija
Reporteris Žakas (Vincent’as Lindonas), išgyvenantis skaudžią kolegos fotografo mirtį ir kaltinantis dėl jos save, pasamdomas Vatikano dvasininkų, kad ištirtų Bažnyčiai ramybės neduodantį įvykį – mažame Prancūzijos miestelyje jauna mergina Ana tvirtina, kad jai apsireiškė Mergelė Marija. Vietos bendruomenė merginą paskelbė beveik šventąja, maldininkai iš viso pasaulio būriais plūsta į apsireiškimo vietą, o Aną globojantis kunigas nepaiso Vatikano skeptiškumo ir jau planuoja statyti miestelyje naują bažnyčią. Žakas su marga komanda (nuo dvasininkų iki psichiatrų) privalo pateikti išvadas, kuriomis remiantis bus galima patvirtinti arba paneigti stebuklą.
Skamba įdomiai. Režisierius veikėjų lūpomis supažindina su panašių tyrimų eiga, parodo, kokios procedūros turi būti atliktos, kad Bažnyčia apsireiškimą patvirtintų ir įrašytų į oficialų sąrašą, apskritai prisiliečia prie temos, apie kurią kine dažniausiai buvo kalbama tik sensacingai, provokatyviai ar mistifikuojant.
Daugiau nei pusę šio ilgo, beveik pustrečios valandos trunkančio filmo režisierius išlaiko intrigą. Mes spėliojame, kas iš tikrųjų įvyko, mūsų viduje grumiasi tikėjimas ir sveikas protas, ir kai, regis, pastarasis jau ima viršų, istorijoje atsiranda detalių, verčiančių patikėti antgamtiškais dalykais. Viso filmo metu režisierius gražiai derina profanišką realybę su stebuklo tikimybe. Šią vis primena scenos, kuriose Ana su vienuolėmis kemša į dideles pagalves baltas plunksnas.
Tačiau visą filmą augindamas įtampą ir pasiekęs kulminaciją režisierius, man regis, padaro klaidą – pradeda skubėti. Staiga apima jausmas, kad pabaigoje jis neteko kantrybės ir viską norėjo užbaigti kuo greičiau. Iš objektyvaus detektyvinio pasakojimo esame sviedžiami į pagreitintą atomazgą, per kurią kažkodėl turime patikėti racionalaus proto Žako transformacija į tikintį žmogų. O čia, aišku, neapsieita be egzaltuotos muzikos ir sentimentalumo iš serijos Dievo keliai nežinomi. Na, kodėl šitaip?
„Tikslas – vestuvės!“ („Destination Wedding“), rež. Victor Levin, JAV
Tai dar vienas amerikietiškas filmas apie disfunkcinius žmones, kuris visomis jėgomis dedasi esantis kitoks nei visa Holivudo produkcija, – žodžiu, toks keistas. Lindsė (Winona Ryder) – neurotiška vienišė, besikalbanti su naminiais augalais. Frenkas (Keanu Reeves) – užkietėjęs cinikas, nuolat krenkščiantis. Abu susitinka oro uoste, abu skrenda į tas pačias vestuves, abu vienas kito nemėgsta.
Idealus išeities taškas komedijai, kokia ši istorija ir turėjo būti. Režisierius pavyzdingai sugalvojo visokių situacijų ir parašė dialogų, kurie galbūt galėjo skambėti juokingai, jeigu juos būtų tarę bent kiek plastiškesni aktoriai nei veiksmo filmų matricoje įstrigęs Reevesas ir iš probleminės paauglės amplua neišauganti Ryder.
Iš tokio filmo, kurio pabaigą žinai net nepradėjęs žiūrėti, visada tikiesi bent jau galimybės gerai praleisti laiką, tačiau šįkart jaučiausi taip, lyg pusantros valandos būčiau stebėjęs, kaip akmuo bando komunikuoti su malka, o režisierius laksto aplink ir mėgina įskelti bent vieną romantišką kibirkštį.