Norėjau parodyti kosmosą kitaip

Damienas Chazelle’as apie „Pirmąjį žmogų“

Kadras iš filmo „Pirmasis žmogus“
Kadras iš filmo „Pirmasis žmogus“

Nuo šio penktadienio Lietuvoje pradedamas rodyti Damieno Chazelle’o („Atkirtis“, „Kalifornijos svajos“) filmas „Pirmasis žmogus“ („The First Man“, JAV, 2018). Tai biografinė drama apie amerikiečių astronautą Neilą Armstrongą, kuris 1969 m. žengė pirmuosius žingsnius Mėnulyje. Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, pagrindinius vaidmenis jame sukūrė Ryanas Goslingas, Claire Foy, Jasonas Clarke’as. Pateikiame Žanos Prisiažnajos interviu su režisieriumi, išspausdinto „Afiša Daily“, fragmentus.

 

Kaip sekėsi po „Kalifornijos svajų“ dirbti su Ryanu Goslingu?

Puikiai! Dirbčiau ir vėl, jei jam dar nenusibodau. Pirmąkart susitikome pasikalbėti būtent apie šį projektą, bet tada jau turėjau „Kalifornijos svajų“ scenarijų, o Ryanas – didžiulis miuziklų gerbėjas. Tada pokalbio tema pasikeitė, bet kaip tik Neilo Armstrongo istorija pasitarnavo mūsų bendradarbiavimo pradžiai. Būtent todėl, kad pradėjome nuo „Kalifornijos svajų“, Ryanui liko daug laiko pagalvoti apie Armstrongo vaidmenį, kaip jis atrodys, kuo aktorius gali papildyti jo istoriją. Manau, kad Ryanas ėmėsi šio vaidmens daug rimčiau nei ankstesnių. Jis taip giliai pasinėrė į filmą, kad net nustebino, – dažnai man ir scenaristui Joshui Singeriui pasakojo istorijas apie Armstrongą, kurių nebuvome girdėję. Pavyzdžiui, jis sužinojo, kad koledže Neilas parašė miuziklą „The Land of Egelloc“. Ryanas rado ir informaciją, kad Armstrongų šeima mėgo „Mėnulio rapsodiją“, kurią jis grojo kosmose. Tai atsidūrė filme.

 

Manau, kad režisieriaus darbą reikia vertinti pagal jo aktorių vaidybą.

Anksčiau nebuvo tekę dirbti su Claire Foy, o dabar visus filmus noriu kurti tik su ja. Claire ne tik nuostabi aktorė – su ja labai linksma! Ji sugebėjo vaidinti visiškai į save nepanašią moterį. Claire – šiuolaikinė britė, bet mūsų filme ji – 7-ojo dešimtmečio amerikietė iš Vidurio Vakarų. Claire taip įsijautė į vaidmenį, kad repetuojant prašydavau mūsų filme vaidinančių vaikų ją supykdyti, sunervinti, tačiau net tada ji likdavo savo heroje ir provokacijoms nepasiduodavo.

 

Abiem aktoriams puikiai pavyko suvaidinti meilę, šeimą. Kaip to pasiekėte?

Dvi savaites repetavome neoficialiai: pastatėme tikslią Armstrongo namų kopiją, aprengėme Ryaną ir Claire personažų drabužiais ir filmavome jų improvizacijas. Leidome jiems daryti viską, ko nebuvo scenarijuje. Tai leido mums visiems pasijusti šeima iki tol, kol prasidės filmavimas. Padarėme viską, kad pirmą filmavimo dieną Ryanas ir Claire taptų pora, pažintų vaikus ir priprastų vienas prie kito. Visa tai davė vaisių, pavyzdžiui, kelios improvizacijos pateko į filmą. Jau nepamenu, kas atsitiko, bet tie du berniukai, kurie vaidino Armstrongų vaikus, susipyko, o Claire bandė juos nuraminti. Vaikai yra vaikai, nesvarbu – 7-asis dešimtmetis ar mūsų laikai, jie elgiasi taip pat. Kai tikrasis Rickas Armstrongas pamatė šį epizodą filme, jį apėmė nostalgija. Jis sakė, kad lygiai taip pat būdavo ir jam, kai jaunesnis brolis Markas ateidavo į jo kambarį ir viską laužydavo. Rickas taip supyko ant brolio, kad savo kambaryje įrengė signalizaciją. Jaunėlis negalėdavo patekti į vyresnio brolio kambarį be skambučio, sukeldavusio ant kojų visus namus. Keista, kad tai, ko net neplanavai, būna arčiau tiesos nei kokia istorinė nuoroda.

 

Kas pasikeitė po „Kalifornijos svajų“? Ar jaučiate, kad kiekvienas naujas filmas turi būti geresnis už ankstesnį?

Žinoma, ši mintis nuolat pulsuoja mano galvoje. Nervinuosi, bet, jei atvirai, nervinuosi dėl kiekvieno savo projekto, net prieš kiekvieną filmo peržiūrą. Taip buvo visada ir niekas nepasikeitė. Manau, didžiausias privalumas – kad radau žmones, su kuriais noriu dirbti. Man pavyko, kad radau Ryaną Goslingą ir kad daug žmonių, su kuriais dirbau „Kalifornijos svajose“, galėjo prisidėti prie mūsų ir kuriant „Pirmąjį žmogų“.

 

Keista, kad iki šiol nebuvo biografinio filmo apie Neilą Armstrongą. Kodėl panorote papasakoti jo istoriją?

Armstrongas tam tikra prasme tapo mitologiniu personažu. Ne vienas mano, kad vieną rytą Armstrongas atsibudo, išsiropštė iš lovos ir tapo pirmuoju žmogumi Mėnulyje. Ir štai virš jo galvos nimbas. Man viskas prasidėjo nuo Jameso R. Hanseno knygos „First Man: A Life Of Neil A. Armstrong“, jos pagrindu ir sukūrėme filmą. Vos pradėjęs skaityti supratau, kad iš tikrųjų apie šią misiją nieko nežinojau. Pamaniau, kad jei galėsiu pasakyti daugiau, gal tai padės ir kitiems žmonėms sužinoti apie ją daugiau. Žinoma, labai nervinausi. Kurti filmą apie Neilą Armstrongą – didelė atsakomybė, bet man pasisekė, nes dirbau su puikiu scenaristu Joshu Singeriu. Knygos autorius mums taip pat labai padėjo, atvėrė daug durų, tarp jų ir NASA, ir astronautų šeimos narių. Buvau nustebintas dosnumo visų, norinčių mums padėti tinkamai nufilmuoti šią istoriją. Visa tai suteikė drąsos.

 

Neilas Armstrongas – vienas garsiausių žmonių istorijoje, bet, kita vertus, jo beveik niekas nepažinojo – toks jis buvo uždaras.

Visame pasaulyje jis buvo žinomas didvyris, bet staiga supranti, kiek jo daliai teko tragedijų. Kuo labiau jį pažinau, tuo dažniau pagalvodavau, kad tragedijos jam tapo savotišku varikliu judėti pirmyn. Man atrodė, kad mūsų tikslas – papasakoti asmeninę jo gyvenimo dalį ir sužinoti, koks iš tikrųjų jis buvo žmogus. Už tai esu dėkingas knygai – būtent joje radome tai, ko beveik niekas nežinojo.

 

Kai kurie amerikiečiai nusprendė, kad kadrai su vėliava filme nepakankamai patriotiški.

To ir reikėjo laukti, nes rodome svarbų istorijos įvykį, o žmones su šiuo laikotarpiu sieja stiprios ir emocijų kupinos asociacijos. Mane taip pat. Manau, kad kiekviename kadre matyti, koks patriotiškas šis filmas, kiek daug paaukojo tie, apie kuriuos pasakojame, kad įgyvendintų savo svajonę. Gyvename pasaulyje, kuriame yra žmonių, vaikščiojusių po Mėnulį, ir turime būti jiems dėkingi, kad tai tapo įmanoma. Kuo daugiau žinojau apie šios misijos pavojus, tuo labiau žavėjausi tais žmonėmis. Vaikystėje atrodo, kad tai buvo žmonijos aukso amžius, kai astronautai leidosi tiesiog iš dangaus ir buvo lengva, linksma. Tarsi tai buvo kelionė, kurią dabar įveiktų kiekvienas vaikas. Ar ne linksma nuvykti į Mėnulį ir pasivaikščioti jo paviršiumi? Žinoma, astronautai turėjo ir galimybių pasidžiaugti, bet aš iš pradžių neturėjau žalio supratimo, kiek daug fizinių ir emocinių jėgų reikalauja panašios misijos, kiek daug būta praradimų. Nenorėjau filme sumenkinti to, ką jiems teko patirti, priešingai – norėjau parodyti jų didvyriškumą. Beveik kiekvieną dieną rasdavau stebinančių dalykų, kuriuos norėjau iškart dėti į filmą. Pavyzdžiui, man atrodė, jog 7-ajame dešimtmetyje visa šalis buvo už tai, kad reikia skristi į Mėnulį, bet radau gyventojų apklausos rezultatus, rodančius, kad buvo visai ne taip. Panašių netikėtumų pateikė ir žiniasklaida – radau savo vaikystės didvyrių Kurto Vonneguto ir Arthuro Clarke’o debatus: televizijoje jie diskutavo, ar verta vykti į Mėnulį! Net nežinojau, kad būta tokių nuomonių. Filme parodėme visus požiūrius į Neilą, jo gyvenimą ir Hjustoną, kad būtų aišku, kokia situacija tada buvo Amerikoje, kaip šalis keitėsi, nors kosminė programa ir liko tokia pat. Buvo svarbu priminti istorinį kontekstą.

 

Šalis, kurioje Johnas Kennedy 1961 m. pareiškė, kad amerikiečiai skris į Mėnulį, skiriasi nuo šalies, kuri 1969-aisiais išsiuntė žmones į Mėnulį.

Filme kalbame apie tą NASA istorijos tarpsnį, kai šalia didelių ir svarbių laimėjimų egzistavo nesėkmės. Žinoma, NASA norėjo sukurti įvaizdį, kuris įkvėptų žmones judėti pirmyn. Bet mane asmeniškai visa tai, ką papasakojome apie praradimus, verčia tik dar labiau gerbti ir vertinti NASA, astronautus ir jų šeimas. Pradedi suprasti, kaip jie rizikavo. Kuo daugiau žinojau apie šį darbą ir kosminius aparatus, tuo labiau stebėjausi, kad viskas pavyko.

 

Kai žiūri filmą, sunku atsikratyti įspūdžio, kad pats pabuvai piloto kabinoje.

Jei pasižiūrėsite dokumentinę vaizdo medžiagą, kurią nufilmavo astronautai, pastebėsite, kad kadrai labai taktiliški, grubiai nufilmuoti. Tai visiška mano įsivaizdavimų, kokie turi būti filmai apie kosmosą, ir to, ką matėme kine anksčiau, priešingybė. Visada įsivaizdavau pažangiausių technologijų kosmosą, švarų, tikslų, bet pamaniau, kad mes galėsime jį parodyti priešingai – kaip kažką nešvaraus ir drąsaus. Buvome labiau linkę į dokumentinio filmo stilių. Norėjau užfiksuoti visus tuos pojūčius 16 mm kino juostoje ir juos perteikti žiūrovams, kad pasijustų pabuvę ten patys. Tai paveikė filmavimo būdą. Jautėmės kaip dokumentininkai, bandantys patekti į Neilo Armstrongo namus, net kartu su juo – ir į piloto kabiną. Sunkiausia ir buvo įgyvendinti norą perteikti astronautų įspūdžius žiūrovams.

Beje, beveik visą filmą filmavome IMAX kameromis, ir tai buvo tikra dovana. Todėl ir žiūrovus kviečiu žiūrėti filmą IMAX formatu. Svarbu ne tik vaizdas, bet ir garsas aplink jį. Tai suteikia papildomų pojūčių, net atrodo, kad kėdės pradeda drebėti, tarsi būtumėte su astronautais laivo kabinoje.

 

Jūsų filmuose muzikai tenka svarbus vaidmuo. „Pirmajame žmoguje“ skamba daugybė melodijų, net ir Davidas Bowie.

Manau, kad muzika bus svarbi kiekviename filme, kurį kursiu. Net nepaisant, ar filmas bus apie muziką. Kurdami „Pirmąjį žmogų“ žinojome, kad mūsų vizualinės galimybės bus ribotos, nes dažnai rodysime tik tai, kad vyksta kosminio laivo viduje, o tai automatiškai perkelia istorijos pasakojimo naštą garsui. Paklausėme savęs, kaip skamba kosmosas. Kokia šio garso tekstūra? Kokią muziką galime įjungti, kad ši istorija taptų unikali, kaip padaryti ją konkrečią ir intuityviai suvokiamą? Dar vienu instrumentu mums tapo tyla – tai labai stiprus instrumentas. Pasisekė, kad vėl galėjau dirbti su Justinu Hurwitzu, rašiusiu muziką visiems ankstesniems mano filmams. Režisieriui dirbti su tokio lygio menininku – tikra dovana.

 

Parengė K. R.