Moterys, likusios istorijos šešėlyje
Nauji filmai – „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“
Rašant oficialiąją istoriją moterys dažniausiai lieka antrame plane, jei ne visai už kadro. Regis, tokią istorinę neteisybę nusprendė atitaisyti teatro ir kino režisierė Ramunė Kudzmanaitė filmu „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ (Lietuva, 2018), pasakojančiu apie seseris Chodakauskaites – Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę. Tai neabejotinai vienos ryškiausių tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo veikėjų ir charizmatiškos asmenybės. Išties keista, kad Chodakauskaitės ar apskritai XX a. pirmos pusės Lietuvos moterų judėjimas ir jo atstovės iki šiol sulaukė tik pavienių istorikų dėmesio (paminėtina Ingridos Jakubavičienės, kuri taip pat kalbinama Kudzmanaitės filme, knyga „Seserys“). Bet, kaip viename interviu yra sakiusi režisierė, „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ – dar viena dovana Lietuvos šimtmečiui, taigi filmo tonas iš anksto numanomas.
Ryžtingos, išsilavinusios ir ambicingos Sofija ir Jadvyga Chodakauskaitės, gimusios bajorų šeimoje, tapo dviejų įtakingiausių valstybės vyrų (prezidento ir ministro pirmininko) žmonomis ir per juos darė didžiulę įtaką savo laiko visuomenei. Tarpukariu nebuvo paslaptis, kad „svainių respubliką“ (taip buvo vadinama Lietuva) valdė svainiai prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas Juozas Tūbelis bei jų žmonos Sofija ir Jadvyga. Labiausiai šių dviejų šeimų politinis duetas stebino užsienio diplomatus, todėl savo raportuose jie dažnai pabrėždavo, kad Lietuvos pirmieji asmenys yra gerokai veikiami savo žmonų. Pavyzdžiui, JAV pasiuntinys Kaune Frederickas Colemanas rašė, kad ponios Smetonienė ir Tūbelienė neturi valstybinių pareigų, bet aktyviai tvarko valstybės reikalus. Amerikiečių konsulas Robertas Heingartneris yra rašęs, kad Smetonienė buvo neįprastos energijos dama, kuri nustelbia prezidentą namie ir tikriausiai darbe. Ji kartais pati būdavo vadinama prezidente arba vyriausiąja patarėja.
Tūbelienė buvo ne tik pirmoji moteris dėstytoja carinės Rusijos aukštojoje mokykloje, bet ir viena pirmųjų moterų Lietuvos diplomatijos srityje. Ji tarpukariu įkūrė kelias agentūras, kurios buvo atsakingos už žinių iš Lietuvos perdavimą Vokietijai, Šveicarijai bei Prancūzijai, aktyviai dalyvavo moterų organizacijų veikloje. Be to, kaip yra sakiusi jos duktė Marija Tūbelytė, Jadvyga pati turėjo nemenkų ambicijų tapti premjere.
Naudodama archyvinę medžiagą, animacinius intarpus, vaidybines scenas, ekspertų istorikų komentarus, taip pat Tūbelienės anūko Peterio Kuhlamanno pasisakymus, Kudzmanaitė bando sukurti seserų Chodakauskaičių portretus ir „atsekti“ jų istorijas nuo vaikystės Gavenonių dvare iki emigracijos į Ameriką. Vis dėlto pasakojimas apie šias moteris skleidžiasi fragmentiškai, šokinėjant nuo Sofijos prie Jadvygos, o kartais filme rodomas istorinis kontekstas, eklektiška vaizdinė medžiaga ir „tiršta“ muzika nustelbia herojes. Tačiau labiausiai filme trikdo pabrėžtinai teatrališkos vaidybinės scenos, kurios dažniausiai tėra užkadrinio komentaro iliustracija.
Filme akivaizdus romantizuojantis režisierės žvilgsnis į tarpukarį. Viename interviu Kudzmanaitė sakė: „Dabar, kai jau turiu galimybę matyti sumontuotą filmą, man svarbiausia, kad per tų dviejų moterų gyvenimus, jų nuopelnus, kurie bus išvardinti filme, pavyko užfiksuoti (ir man pačiai labai gražu į tai žiūrėti) to meto šviesą, tų žmonių laikyseną, kuri visiškai, rodos, kontrastuoja su šia diena, šiandienos politika, visuomeniniu gyvenimu, kai pamiršti tokie dalykai – šviesa, taurumas, sąžinė.“
Kitur režisierė taip pat yra sakiusi, kad filmu nori reabilituoti Antano Smetonos ir pirmosios ponios įvaizdžius, kuriems didelę žalą padaręs sovietmetis. Todėl filme Kudzmanaitei svarbiausia tampa parodyti filmo herojų patriotizmą, atsidavimą tautos labui ir šeiminę pirmųjų porų idilę. Apie kritinę distanciją ar bent bandymą kompleksiškiau pažvelgti į filmo herojes ir herojus (tiesiog kaip į žmones, o ne romantizuotus stabukus) net nėra reikalo kalbėti. Filme taip pat suponuojama, kad 1926-ųjų perversmas, kai buvo nuverstas teisėtai išrinktas prezidentas Kazys Grinius, o į valdžią atėjęs Smetona įvedė autoritarinį režimą, buvo bandymas apsaugoti šalį nuo komunistų perversmo. Tai neatitinka istorinės tiesos, tačiau puikiai „pataiko“ į šiandienos etnonacionalistines nuotaikas. Tad filmas greičiau yra ne adekvatus bandymas perrašyti „vyrų istoriją“ ir iš istorinės tamsos „ištraukti“ dvi iš tiesų nepelnytai pamirštas ryškias, įdomias moteris bei jų istorijas, o tarpukario ir Smetonos autoritarinio režimo „apdainavimas“. Gal todėl „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ primena sentimentalią teatralizuotą istorijos pamokėlę moksleiviams.
