Vargšai lietuviai žiūri atšildytus kotletus

Nauji filmai – „Lietuviški svingeriai“

„Lietuviški svingeriai“
„Lietuviški svingeriai“

Pasižiūrėjus didaktinę Tado Vidmanto komediją „Lietuviški svingeriai“ (Lietuva, 2018) ir vėl kilo klausimas, kodėl lietuviai mielai žiūri komedijas, primenančias atšildytus kotletus, – jų scenaristai ir režisieriai ne tik neturi humoro jausmo, bet dar ir yra neraštingi. Kai pamačiau mieste išklijuotas afišas, kuriose „svingeriai“ rašomi didžiąja raide, net nusistebėjau, kodėl patriotiškai nusiteikusi Valstybinė kalbos inspekcija neskuba reaguoti. Bet didžioji raidė sakinio viduryje pasikartojo ir titruose. Sakysite, tai smulkmena. Tačiau numodami ranka į tokias smulkmenas iš esmės pritariame ne tik kalbos kultūros lygio smukimui. Kita vertus, tai, matyt, ir yra lietuviškų komercinių komedijų esmė – primityvus, materialiomis vertybėmis ir pilnaverčiu seksu grįstas posovietinių lietuvių gyvenimas jose pateikiamas kaip šiuolaikiškumo etalonas.

 

Automechanikas Simas (Martynas Nedzinskas) ir grožio salono vadybininkė Giedrė (Gelminė Glemžaitė) – pora jau šešeri metai. Jie gyvena Lazdynėliuose, moka paskolą už butą, turi automobilį ir draugų, trumpai tariant, niekuo iš kitų neišsiskiria. Vienąkart pasimylėję trise su vakarėlyje sutikta mergina (Agnieška Ravdo), Simas ir Giedrė supranta, kad jų seksualinis gyvenimas ne visai pilnavertis. Nusprendę atsiliepti į svingerių skelbimą, tamsų vakarą jie atsidurs miške, erdviuose filosofo Dominyko (Vytautas Kaniušonis) ir jo žmonos (Inga Valinskienė) namuose. Ši pora Simui ir Giedrei labiau tiktų į tėvus, bet trauktis nėra kur. Tačiau netrukus vėl pasigirs durų skambutis – Dominykas pamiršo, kad susitarė su kita pora. Tai sporto klubo treneris (Petras Kuneika) ir jo draugė „infliuencerė“, kurios striptizas galiausiai sukels Dominykui katalepsiją (filme, regis, tai pavadinta „narkolepsija“).

 

Vidmantas yra ne tik „Lietuviškų svingerių“ režisierius, bet ir scenaristas. Jis „atšildė“ daug senų anekdotų. Net išeities situacija – pasakojimas apie tradicinę jauną porą, kuri susigundo nuotykiu su svingeriais, bet atsidūrę neįprastoje situacijoje vyras ir žmona supranta, kad myli vienas kitą, – iš tokių „barzdotų“ banalybių. Scenaristas Vidmantas pasakoja paprastutę istoriją. Ji neturi jokio antrojo dugno, kurio ir tikiesi iš komedijos, – net pasišaipymas iš nusikaltėlių prisibijančių policininkų „Lietuviškuose svingeriuose“ skamba kaip buitinis anekdotas. Režisierius Vidmantas, nors ir kuria ne pirmą filmą, dar nesugebėjo rasti savo stiliaus ir šią istoriją rodo taip, kaip ir visi kiti panašaus žiūralo gamintojai: mizanscenos perdėtai teatrališkos ir monotoniškos (ypač scenos autoservise ar grožio salone), filmo ritmas šlubuoja visą laiką, montažas, švelniai tariant, neįmantrus.

 

Ronaldo Buožio kamera ilgam įstringa ir nejuda arba plasnoja dronų sparnais, spalvos ryškiai reklamiškos, o apie muziką geriau patylėsiu. Vaizdelis saldžiai gražus kaip ir kitų lietuviškų komedijų, kurių personažus apibūdina ne konkrečios situacijos ar originalūs charakterio bruožai, o interjerai, drabužiai ir geidžiami daiktai. Tik šįkart personažų ir jų gyvenamosios erdvės neatitiktis labiau pabrėžia, jog veikėjai laužti iš piršto, o situacijos pernelyg banalios, kad būtų juokingos. Ypač tai akivaizdu epizoduose su svingeriais. Dominykas su žmona labiau primena padėvėtus lietuvių nuvorišus, besididžiuojančius neva gera tapyba nukabinėtomis erdvių namų sienomis ir „Louis Vuitton“ rankinėmis spintoje, o ne išmintingą filosofą ir jo ekscentrišką žmoną. Kita vertus, juk ne veltui Giedrė užsimena, kad jį matė per televizorių: kuri lietuvių televizija rodo tikrus mokslininkus, filosofus, o ne sėkmingus prekiautojus įvaizdžiu ar patriotizmu?

 

„Lietuviškų svingerių“ aktoriai iš visų jėgų stengiasi kurti gyvus personažus, bet tam neužtenka kalbėti lietuvišku slengu, kuriame daug iš kitų kalbų pasiskolintų žodelių. Todėl nelengva patikėti Simo kompleksais, Giedrės sveiku protu ir nuovoka ar visišku trečios – jauniklių poros infantilumu. Tačiau ir tą sunkiai lipdomą aktorių ansamblį sugriauna Ingos Valinskienės „pasirodymas“ – ji ne tik intensyviai varto akis ir maivosi už visus kartu sudėtus filmo personažus, bet ir kalbėjimo tonu paryškina ištarmės didaktiškumą.

 

Ši „Lietuviškų svingerių“ ištarmė paprasta, bet ji savaip paaiškina lietuvių konservatyvumą. Nežinau, ar atsitiktinai filme nėra nė vienos atviros erotinės scenos – tik užuominos ir garsiai skanduojami lytinių organų pavadinimai. Nors paraštėse šmėkštelėjusios užuominos apie homoseksualumą jau nėra tik homofobiškos – vis dėlto pagrindiniai personažai jauni žmonės. Vis dėlto jų savanoriškas užsidarymas ankštoje namų, nuosavo verslo ir tradicinio sekso erdvėje žiūrint filmą sukelia klaustrofobiją. Matyt, tokia yra lietuvių pasąmonė, į kurią ir apeliuoja jų mėgstamos komercinės komedijos.