Nauji filmai – „Mergina“

Ko gero, daugelis sutiktų, kad paauglystė gali būti be galo sudėtingas ir dramatiškas amžius. Fizinis, psichologinis ir socialinis brendimas, kartais tiesiog „kietakaktiškas“ idealizmas ir kartėlis, kai supranti, kad pasaulis neatitinka tavo standartų ar idealų, – visa tai gali įstumti į įtemptą nuolatinį konfliktą su savimi ir aplinkiniais. Viskas gali dar labiau komplikuotis, jeigu supranti, kad dėl vienokių ir kitokių priežasčių neatitinki socialinių normų (o tam priežasčių ne viena ir ne dvi: seksualumas, orientacija, ekonominė, socialinė padėtis etc.).

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad penkiolikmetė Lara (Victor Polster) Lukaso Dhonto brendimo filme „Mergina“ („Girl“, Belgija, 2018) tokių problemų neturi. Tai sufleruoja idiliški auksinės saulės šviesos nutvieksti pirmieji filmo kadrai, šeimos santykiai, kurių, regis, būtų galima tik pavydėti. Tačiau pamažu skleidžiasi Laros konfliktas su savo kūnu, tai filme pabrėžia pasikartojantis žiūrėjimo į veidrodį motyvas. Lara gimė berniuko kūne, bet yra mergina, todėl nori pradėti hormonų terapiją ir yra pasiryžusi lyties keitimo operacijai.

Dhonto filme Larą matome, be abejo, jos gyvenimo lūžio laikotarpiu. Ji tik persikėlė su šeima – tėvu taksistu (puikus Arieh Worthalteris) ir šešiamečiu broliu Milo (Oliver Bodart) – į naują miestą, kad galėtų lankyti vieną geriausių šokio mokyklų Belgijoje. Lara svajoja tapti balerina. Tai būtų galima suprasti kaip dar vieną moteriškumo idealo siekį, tačiau mergina turi akivaizdų talentą. Ji taip pat, palaikoma tėvo ir specialistų, ruošiasi lyties keitimo operacijai. Lara nuolatos kovoja su savo kūnu, alina ir kitaip žaloja, tiek siekdama kuo geresnių rezultatų mokykloje, tiek iš gėdos, kurią jaučia savo kūnui bei negalėdama susitaikyti su lėtais jo pokyčiais. O sužinojusi, kad dėl psichologinio ir fizinio išsekimo jos operacija bus atidėta, imasi drastiškų priemonių.

„Merginoje“ Dhontas nekuria įprastos ašaringos dramos apie homofobiją ar transfobiją, nors filme yra keletas subtilių vietų, komentuojančių iššūkius, kuriuos kasdinybėje tenka patirti translyčiams žmonėms. Pagrindinė Laros kova vyksta ne su aplinka, o su savimi pačia ir savo kūnu.

„Mergina“ pasirodė dviem dešimtmečiais vėliau nei Alaino Berlinerio „Mano gyvenimas pro rožinius akinius“ („Ma vie en rose“). Tačiau Dhontas atmeta pastarojo filmo stilizaciją ir kičo estetiką, kas dažniausiai, būkime atviri, ir asocijuojasi su translyčiais žmonėmis bei LGBT bendruomene apskritai. Režisierius empatiškai kuria subtilią vidinę dramą. „Merginoje“ vyrauja vidutiniai ir stambūs planai, dažniausiai „nepaleidžiant“ elegantiško ir santūraus Victoro Polsterio iš objektyvo, žvilgsniais ir veido išraiška taip atskleidžiant įspūdingą Laros ryžtą, o kartais trapumą ir neviltį. Tai pabrėžia ir spalvinė filmo gama, kuri tamsėja Larai susiduriant su vis didesniais iššūkiais. Dhontas neturi jokio noro viską paaiškinti žodžiais (pavyzdžiui, mes taip ir nesužinome, kur yra motina). Jis pasitelkia judesį (dinamiškos šokio scenos), spalvą, kad perteiktų vidinius Laros išgyvenimus (įsimintinas operatoriaus Franko van den Eedeno darbas). Tai taip pat patvirtina atvira filmo pabaiga.

Filmas įsimena ir tuo, kaip Dhontas universalizuoja išskirtinę patirtį. Lara nori būti „normalia“ mergina, būti priimta savo bendraamžių tokia, kokia jaučiasi viduje. Gebėjimas taip empatiškai, tačiau nenusiritant į melodramatiškumą, papasakoti istoriją rodo neabejotiną debiutuojančio režisieriaus talentą. Ir nors Dhontas įprastas filmų paaugliams temas (pirmosios seksualinės patirtys, noras sulaukti bendraamžių palankumo, konfliktai su tėvais) nukreipia į intensyvų, kartais procedūrinį dėmesį kūnui, „Mergina“ – tai kartu filmas apie paauglius, bandančius pritaikyti pasaulį prie savų idealų.