Blogi laikai kinui į gera

4 savaitės tekstai

Kadras iš filmo „Garethas Jonesas“
Kadras iš filmo „Garethas Jonesas“

1. Radijo „Svoboda“ tinklalapyje – Aleksandros Vagner interviu su režisiere Agnieszka Holland, baigusia filmuoti „Garethą Jonesą“ (Lenkija, Ukraina, D. Britanija) – filmą apie britų žurnalistą, kuris 4-ajame dešimtmetyje Ukrainoje tapo Holodomoro, Didžiojo Ukrainos badmečio, liudininku. Jonesas parašė apie tai straipsnių, bet juo niekas nepatikėjo, nes oficialiai SSRS tų pranešimų nepatvirtino. Žurnalistas mirė paslaptingomis aplinkybėmis. Greičiausiai jį nužudė NKVD. Interviu, pavadintame „Mes ir toliau gyvename beprotiškame pasaulyje“, režisierė pasakoja apie naująjį filmą, apie tai, kodėl istoriniai faktai svarbūs kinui, dalijasi mintimis apie istorinę atmintį Rusijoje, Olegą Sencovą ir Vladimirą Putiną.

 

Režisierės nuomone, tai, kas atsitiko praeityje, lemia didžiąją dalį to, kas vyksta dabar: „Kai dirbu prie istorinio filmo, nekeliu sau uždavinio atkurti seniai praėjusią epochą. Mano dėmesys istorijai susijęs su įvykiais, turinčiais ryšį su dabartimi, su šiuolaikiniais pojūčiais ir pavojais, su pergalėmis ir pralaimėjimais. Visi mano istoriniai filmai, ypač tie, kurie susiję su XX a. istorija, yra šiuolaikiniai.“

 

Paklausta, ką ji savo filmais nori pasakyti, Holland atsako: „Savo filmuose aš nedarau intelektualių išvadų. Kuriu kiną, o kinas – tai emocijos, empatija. Kitaip tariant, nenoriu rodyti istorijos mechanizmų, noriu parodyti, kaip gyvena žmogus, koks jo likimas. Tikiuosi, kad būtent tie likimai sužadins žiūrovo empatiją. Jie leidžia matyti, kaip žmonės tampa istorijos mechanizmo aukomis, ir tai galima lyginti su mūsų gyvenimu dabar. Pavyzdžiui, kai keliuose savo filmuose kalbu apie Holokaustą, žinoma, suprantu, kad Holokaustas yra praeitis ir tai buvo baisus nusikaltimas, padarytas dalies žmonijos, bet kartu kurdama jaučiau, kad Antrasis pasaulinis karas iš tikrųjų nesibaigė, kad jis tiesiog laikinai sustabdytas, tapo „įšaldytu konfliktu“ ir kiekvieną akimirką gali atsinaujinti. Juk mes neišsprendėme tos žmonijos dalies, kuri stumia į tokius nusikaltimus ir leidžia juos daryti, problemos, neišsprendėme valstybės valdžios ir ideologijos valdžios problemų. Dabar matome nacionalistinių partijų atgimimą daugelyje šalių, tarp jų ir Europoje, net valstybėse, tapusiose Antrojo pasaulinio karo aukomis. Matome, kad karas nesibaigė, kad jis vėl gali įvykti ir kad į klausimus, kuriuos mums užduoda istorija, iki šiol negauta galutinio atsakymo. Visa tai trumpam buvo užgiję, tada suleisti skiepai vis dar veikia, bent jau Europoje, bet jų veikimas silpsta ir gali būti, kad pamatysime panašių nusikaltimų. Kita vertus, tariamos ramybės po Antrojo pasaulinio karo metais mes tapome karo Jugoslavijoje ir nusikaltimų žmoniškumui, kurie vyko tame kare, liudininkais. Buvo Ruanda, buvo Kampučija, karai tęsiasi, žudynės ir genocidas – taip pat. Būtina suprasti, ką tai reiškia. Dabar kuriu filmą apie Holodomorą – Stalino sukeltą badą Ukrainoje. Tai istorija apie jauną britų žurnalistą, bandantį papasakoti pasauliui apie siaubingą jam atsivėrusią tiesą. Bet pasaulis nenori apie tai girdėti, o kai kurie net meluoja, pavyzdžiui, „New York Times“ korespondentas Maskvoje Walteris Duranty, kuris viską neigė, puikiai žinodamas, kad tai tiesa. Tai istorija apie melagingas naujienas, alternatyvią realybę, medijų krizę ir vyriausybių bailumą. Deja, tai aktualu ir dabar.“

 

Agnieszka Holland – ir viena iš „Kortų namelio“ režisierių. Paklausta, kodėl sutiko dirbti šiame seriale, Holland atsako: „Tai labai populiarus serialas, įdomus. Man patrauklus toks šekspyriškas požiūris į Vašingtono politiką. Kai kūriau penktąjį serialo sezoną, filmavimas sutapo su JAV prezidento rinkimais. Tada supratau, kad pradėjome filmuoti truputį operetišką antiutopiją, bet išėjo taip, kad filmuojame realybės šou. Realybė buvo daug sudėtingesnė, nei galėjo įsivaizduoti scenaristai.“

 

Holland ne tik filmuoja JAV, Europoje, bet ir yra viena iš Europos kino akademijos vadovų. Paprašyta palyginti Europos ir JAV kinematografininkų problemas, ji atsakė, kad europiečiams stinga mokėjimo pasakoti istoriją, pinigų, techninių galimybių, be to, platintojai rodo daug daugiau amerikietiškų filmų nei europietiškų. Jos nuomone, ir amerikiečių kinas susiduria su problemomis: „Per mažai filmų rimtomis temomis, o jei jie ir kuriami, tai beveik niekas jų nepastebi. Serialai užėmė rimto kino vietą, bet aš nemanau, kad tai truks ilgai. Dabar stebiu tokią pat ir serialų scenarijų krizę: jų yra labai daug, jie pradėjo kartotis. Gali būti, kad pilno metražo kinas vėl sugrįš. Apskritai blogi laikai į gera kinui.“

 

Režisierė paminėjo Wojciecho Smarzowskio filmą „Kleras“, kuriame dvasininkija rodoma negatyviai, pasakojama apie kunigų pedofiliją, politinę ir finansinę korupciją. Holland mano, kad filmas tapo svarbiu visuomeniniu įvykiu, nors jame nepasakyta nieko naujo. Bet tai, kad visi tie faktai įgijo kino pasakojimo formą, sugebančią tiesiogiai kalbėti su žiūrovu, sukėlė šoką.  Pasak Holland, tai rodo, koks svarbus yra kinas.

 

https://www.svoboda.org/a/29568654.html

 

2. Tinklalapyje colta.ru Olga Kasjanova aptaria serialą „Paprasta moteris“ („Obyčnaja ženščina“), kurį sukūrė režisierius Borisas Chlebnikovas. „Kino pavasaryje“ šiemet parodytas jo filmas „Aritmija“ ir pas mus sulaukė palankaus dėmesio. Tekste „Nelengvo elgesio moterys“ Kasjanova rašo, kad serialo herojė – garbi šeimos motina, kuri prisidengdama nuostolingu gėlių verslu pardavinėja ne gėles, o prostitutes. Tačiau serialas su anekdotiškai ryškia užuomazga ir Anna Michalkova, kuri, regis, peraugo savo ankstesnį įvaizdį ir sukūrė visiškai naują, nesulaukė aukštų reitingų ir kritikų dėmesio, o kelios diskusijos įvyko tik feisbuke.

 

Pasak Kasjanovos, seriale nėra televizijos žiūrovams privalomų optimizmo ir malonumo: „Pabandykite savo mamai parodyti filmą apie nėščią tetą, kuri čiužinyje perveža mirusią prostitutę, ir ji greičiausiai paprašys perjungti kanalą. Bet taip atsitiko ne tik su įprastais televizijos žiūrovais, bet ir su „nauja“ televizijos auditorija, kurią kaip tik ir turėjo sudominti ir rizikingas siužetas, ir režisieriaus vardas.“

 

Kasjanova mano, kad „Aritmija“ patraukė žiūrovus, nes tai buvo „šviesus kinas“, o „Paprastoje moteryje“ tos šviesos nėra. Pasak kritikės, serialas „panardina mus į nepaprastai niūrų universumą, kuris dar niūresnis, nes vyksta atpažįstamose, visiškai įprastose miestiečių gyvenimo dekoracijose, su įprasta šeimynine rutina ir tortukais gimimo dieną“. Dar tai tas „rusų pasaulis, kuriame moteris apie išgyvenimą galvoja dažniau nei vyras. Kad ir kiek jai būtų metų – 17, 35 ar 60, ji tempia ant savęs tėvus, vyrą, vaikus, bendruomenę: savarankiškai, tylėdama ir viena. Ji atsargi, slapukė, neleidžia sau būti motiniškai minkšta ir idelistė, ji blaiviai vertina gana vidutiniškas savo galimybes ir „ima“ gudrumu. Ji niekuo nepasitiki (ypač policija) ir žino, kad jei įtikinamai meluoji, žmonės to nepastebi, nes jie „tą pačią minutę galvoja, kaip apgauti tave“. Tai gyvenimas kasdieniame mele.“

 

Kasjanova mano, kad serialo autorius tvirtina, esą tai ne atskiras atvejis, o socialinis dėsningumas, todėl „Paprasta moteris“ ir pasirodė žiūrovams nepatogi.

 

https://www.colta.ru/articles/media/19718

 

3. Rusų ir ukrainiečių spaudoje pasirodė daug pranešimų apie tai, kad Ilja Chržanovskis pagaliau baigė dešimt metų kurtą filmą „Dau“ – biografinį pasakojimą apie fiziką, Nobelio premijos laureatą Levą Landau. RBK žurnale apie filmą ir paslaptingus jo finansavimo šaltinius rašo Andrejus Zacharovas. Filmas pradėtas filmuoti 2008 m., nors parengiamieji darbai prasidėjo dar anksčiau. Specialiai jam Charkove (Ukraina) buvo pastatytas Maskvos bohemos piligrimystės vieta tapęs miestelis, jame atkurta 4-ojo dešimtmečio SSRS atmosfera: apleisto atviro baseino vietoje atsirado Charkovo institutas, kuriame dirbo Landau. Pagrindiniam vaidmeniui patvirtintas dirigentas Teodoras Currentzis, visi aktoriai ir gausūs statistai buvo įpareigoti nuolat vilkėti to laiko drabužius ir valgykloje atsiskaityti senais pinigais. Vienas ukrainiečių žurnalas rašė, kad 2010 m. čia pasirodęs verslininkas Romanas Abramovičius nepažeidė taisyklių ir persirengė sovietmečio drabužiais. Visi filmavimo darbai buvo įslaptinti, grupės nariai turėjo pasirašyti įsipareigojimą neatskleisti detalių.

 

Prieš tai jaunas režisierius buvo sukūręs tik vieną filmą – daugelyje kino festivalių rodytą „4“. Abiejų filmų scenarijaus bendraautoris – rašytojas Vladimiras Sorokinas. „Dau“ premjeros data buvo nuolat atidedama. Dabar paskelbta, kad trijų valandų trukmės filmo varianto premjera įvyks ateinančiais metais.

 

https://www.rbc.ru/magazine/2018/09/5b76e7189a794726b42c9890

 

4. Didžiulį Iljos Chržanovskio filmui skirtą tekstą „Materijos išsaugojimo kinas“ žurnale „Kommersant Weekend“ paskelbė Olga Fedianina. Jis rašo, kad „Dau“ – vienas svarbiausių dešimtmečio meninių įvykių. Tai projektas, kuriame istorinis laikas paverstas meno objektu, o šimtai realių žmonių tampa ne tik veikėjais, bet ir siužeto bendraautoriais. Kartu tai ir įdomus bandymas sukurti atvirą meninę struktūrą, ir „didžio filmo“ idealo demontažas.

 

Fedianina rašo, kad iš viso nufilmuota 700 valandų kino medžiagos. Ji įvairaus pavidalo: tai daugiau nei dešimt kino novelių, kurių kiekviena gali gyventi savarankiškai, bet ir gali būti sujungta su kitomis į blokus arba mini serialus, yra šešių valandų filmo variantas bei medžiaga internetui „Dau Digital“. „Dau“ veiksmas prasideda 3-iajame dešimtmetyje ir baigiasi 1968-aisiais, kai institutas buvo sunaikintas. Straipsnyje kruopščiai supažindinama su šimtais filmo personažų ir jų prototipais, dekoracijomis, muziejiškai tiksliomis detalėmis ir faktūromis, atvira filmo struktūra lyginama su Romeo Castellucci teatro principais, aptariami skirtingi „Dau“ variantai. Fedianina baigia „Dau“ palyginimu su Luchino Visconti „Dievų žlugimu“: „Instituto istorija – savaip irgi degradacijos ir savižudybės istorija. Tik 1969 m. sukurtas Visconti filmas turėjo pakankamai saugų atstumą nuo kariaujančios Europos ir apibendrino pasaulinę istoriją. Filme „Dau“ institutas gyvena ir žūsta iškart dviejuose laikuose – istorijoje ir dabartyje, labai arti mūsų. Bet jo žūtis atveria duris į ateitį.“

 

https://www.kommersant.ru/doc/3793141

 

Parengė Ž. P.