Paprastai ir jautriai

Nauji filmai – „Mulai“

Kadras iš filmo „Mulai“
Kadras iš filmo „Mulai“

Martyno Starkaus filmo „Mulai“ (Lietuva, 2018) herojai – trys už narkotikų kontrabandą Peru nuteisti lietuviai ir Toronto kunigas Edmundas Putrimas. Dar vienas filmo veikėjas yra Limos lūšnynai ir spalvingi jų gyventojai. Gyvenimas čia paprastas ir baisus – užklydęs prašalaitis rizikuoja būti nužudytas net dėl gražių batų. Tačiau Ruslanas lūšnų labirintuose jaučiasi beveik kaip namie. Jis atliko bausmę Peru kalėjime ir vis bando surinkti dokumentus, užsidirbti baudai bei kelionei į Lietuvą. Ruslanas iš tų žmonių, kurie niekad nenuleidžia rankų, net nežinia kurį kartą atsidūrę gatvėje. Kad išgyventų lūšnynuose, jis daro tatuiruotes, mezga draugystes su vietiniais ir tarsi mantrą kartoja, kad turi pamatyti sūnų, kuris užaugo be tėvo. Ruslanas pats užaugo vaikų namuose, likimas jo niekad nelepino.

 

Gintas taip pat nematė savo sūnaus – jis išvyko tikėdamasis lengvų pinigų, kai žmona buvo nėščia. Su juo susipažįstame, kai jis paskutinį pusmetį kali gana egzotiškame, mūsų akimis, kalėjime, kuriame tikraisiais padėties šeimininkais jaučiasi šunys ir katės. Atskiros nekalbaus Ginto frazės išduoda jo nerimą, norą kuo greičiau grįžti namo, pamiršti patirtą košmarą. Priešais kamerą jis naiviai bando sau ir kitiems paaiškinti, kad lengvų pinigų troškimas sugriovė gyvenimą. Tų žodžių klausosi kunigas Edmundas. Jis taip pat nekalbus, sunkiai renka žodžius, bet iškart sužadina pasitikėjimą. Katalikiškoje šalyje, kurioje net kiosko prekiautojas prašo kunigo palaiminimo, jis atlieka pirmiausia savo žmogiškąją pareigą. Jis ne iš tų pas mus mėgstamų auksaburnių, todėl kunigu Edmundu patiki iškart. Kunigas tarpininkauja tarp Peru kalinčių lietuvių, Peru valdžios institucijų ir Lietuvos, kuri ne visada rūpinasi savo paklydusiais piliečiais.

 

Kunigas Edmundas atves „Mulų“ autorius ir pas panevėžietę Airą. Jai dar liko kalėti pusę bausmės – beveik ketverius metus. Aira taip pat ilgisi namų, pokalbių su mama geriant kavą, bet nenuleidžia rankų: gamina rankines, renka visokiausius įvertinimus, kurie pravers, kai vėliau reikės tvarkytis išvykimo dokumentus. Mergina iškalbingesnė, todėl iš jos galima daugiau sužinoti apie „mulų“ motyvus, naivumą, lengvapėdiškumą bei nematomų kontrabandos tarpininkų žiaurumą.

 

Iš pokalbių, prisiminimų, reakcijų „Muluose“ gimsta ir neįmantrus šiuolaikinio lietuvio, susiformavusio nepriklausomybės metais, charakterio antropologinis liudijimas. Akivaizdu, ne intelektualai renkasi panašų būdą praturtėti, tačiau gal tuo filmas ir svarbus, kad matome paprastus žmones, kurie retai tampa literatūros ar meno kūrėjų dėmesio objektu. Nė vienas iš filmo herojų nėra užkietėjęs nusikaltėlis. „Mulų“ kūrėjai ar kunigas nenori ir nebando jų teisti, nemoralizuoja. Starkus ir operatorius Edvinas Urnikas įdėmiai klausosi savo personažų, yra kartu su jais gatvėse, kalėjime, sporto aikštelėse, kur naujieji Ruslano draugai žaidžia futbolą. Buvimas šalia dokumentiniame kine visada svarbus, nes iškart gali pamatyti, ar filmo autoriai tik stebi ir nesikiša, laukdami gražesnio kadro ar atviresnės frazės, ar jaučiasi atsakingi už savo herojus ir nori jiems padėti. Starkus iš tų, kurie padeda. Tai didžiausia „Mulų“ vertybė: kūrėjų gebėjimas įsiklausyti į herojų žodžius, pajusti užuojautą, o ne šokiruoti egzotiškais vaizdais ar iškalbingomis detalėmis. Todėl taip sujaudina, sakytum, neįmantriai reportažiškai nufilmuotas Ginto sugrįžimas, juolab kad paskutinės akimirkos Limos oro uoste sukuria beveik hičkokišką įtampą.

 

Klasikinio dokumentinio kino šalininkai sakytų, kad profesionalas visada turi išsaugoti distanciją, nesikišti. Lietuvoje jos mažai kas paiso, nors dažnai režisieriai tik pasinaudoja savo herojais – garsiais ar anonimiškais, pagyvenusiais ar jaunais, triukšmingais ar nelaimingais žmonėmis. Veikėjai dažnai reikalingi tik tam, kad dokumentininkas pagrįstų savo pasaulio viziją, įrodytų vieną ar kitą estetinę formulę, koncepciją ar tiesiog pasinaudotų politine konjunktūra. Akivaizdus Starkaus, kaip dokumentininko, neprofesionalumas šįkart išėjo filmui tik į naudą, nors „Mulams“ ir stinga struktūros, kartais erzina ne taip pastatytas kadras, nevykęs rakursas ar poetiškai ištęsti perėjimai nuo vieno epizodo prie kito (montažo režisierius Jonas Banys taip pat nėra šios srities profesionalas).