Dialogas su originalais

Šį penktadienį kino teatrų repertuare pasirodo du filmai, kurių premjeros įvyko rugsėjį Venecijos kino festivalyje. Tai pirmas anglų kalba kurtas prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o filmas „Broliai Sistersai“ („The Sisters Brothers“, Prancūzija, Ispanija, Rumunija, JAV, 2018) ir italo Lucos Guadagnino „Suspirija“ („Suspiria“, JAV, Italija, 2018) – kadaise garsaus Dario Argento siaubo filmo perdirbinys. Kelis vaidmenis naujoje „Suspirijos“ versijoje sukūrė britų aktorė Tilda Swinton. Viena jos herojė vadovauja baleto mokyklai Berlyne, į kurią įstoja jauna amerikietė, netrukus atversianti niūrias jos paslaptis.

 

„Broliai Sistersai“ sukurti pagal 2011 m. pasirodžiusį ir įvairiomis premijomis apdovanotą Kanados rašytojo Patricko deWitto romaną. Jo herojai – du broliai Čarlis (Joaquin Phoenix) ir Ilajus (John C. Reilly) – XIX a. viduryje Laukiniuose Vakaruose gauna užduotį nužudyti Vormą (Riz Ahmed), kuris sugalvojo formulę, kaip rasti aukso upės dugne. Broliams turi padėti detektyvas (Jake Gyllenhaal). Audiard’as Venecijoje buvo apdovanotas už geriausią režisūrą. Pateikiame Venecijoje vykusių pokalbių su Audiard’u ir Swinton, išspausdintų tinklalapyje kinopoisk.ru ir žurnale „Wysokie obcasy“, fragmentus.

 

Jacques’as Audiard’as: „Kūrėme knygą su paveikslėliais“

 

Ar Jus kaip nors pakeitė vesternai, kuriuos žiūrėdavote vaikystėje?

Ne, nors kinas apskritai mane išauklėjo. Taip, aš manau, kad mano ir mano tėvų kartą auklėjo būtent kinematografas. Ką reiškia – auklėjo? Štai berniukai nuo vienuolikos iki penkiolikos metų galvoja tik apie mergaites. Bet vesternai su Johnu Wayne’u neišmokys jūsų, kaip prisigerinti merginoms! O Jeanas-Louis Trintignant’as ir Jackas Nicholsonas – taip!

 

Tai koks kinas Jus suformavo?

Nežinau, sąrašas būtų ilgas. Kinas man tapo svarbus, kai buvau keturiolikos. Dabar vaikai žiūri filmus kompiuteriuose, planšetėse. O mums reikėjo pereiti gatvę, eiti į kino teatrą. Gyvendamas Paryžiuje galėjai matyti filmus iš viso pasaulio. Vaikštant į savo kvartalo kino teatrus ir sinemateką buvo galima pamatyti visiškai viską. Aš manau, kad labiausiai mane paveikė nebylusis kinas. Patys įspūdingiausi vaizdai. „Faustas“. Štai mano filmo epizodas, kuriame sužeidžiamas arklys, pradeda visus tolesnius tragiškus įvykius. Jis kilęs iš Murnau, iš Murnau jėgos. Ar matėte „Faustą“? Prisimenate prologą? Apokalipsės raitelius? Visa tai iš ten!

 

Bet juk „Broliai Sistersai“ – ne klasikinis vesternas. Filme yra nelabai žanrui būdingų personažų, tai gana simpatiški veikėjai, tikri antiherojai. Arba chemikas, kuris išrado būdą rasti aukso vandenyje. Jie nesusiję su vesterno tradicija.

Bet tai ekranizacija. Knyga mane sudomino kaip tik todėl, kad joje yra šis skirtingų detalių mišinys. Man patiko Sistersai, kurie, regis, yra kieti vaikinai, truputį nusivylę gyvenimu, jau nebejauni, bet kalbantys taip, tarsi būtų dvidešimtmečiai. Tai jaudina.

 

Tačiau kodėl pakeitėte personažo Meifildo lytį? Filme tai viešnamio savininkė, laikanti baimėje visą jos garbei pavadintą miestelį.

Na, gal nepastebėjote, kad filme ją vaidina pakeitęs lytį aktorius, tad galima sakyti, jog pakeičiau tik pusiau. (Juokiasi.)

 

Jums patinka maišyti žanrus?

Nežinau. Neatsikeliu ryte sakydamas sau: dabar užsiimsiu žanrų maišymu. Taip nėra. Gal toks įspūdis kyla todėl, kad filme yra žanro stereotipų. O jie atsirado, nes iškart atpažįstamas kodas leidžia greičiau rasti ryšį su žiūrovu. Mes turime savų idėjų, gal net labai asmeniškų, bet jos geriau perduodamos pasitelkus kodus.

 

Kodėl nusprendėte filmuoti vesterną ne Amerikoje?

Apsilankėme Šiaurės Karolinoje, Albertoje. Tos vietos vien savo vaizdu kviečia filmuoti. Bet tai visi jau matė, visi jau žino. Klausimas, ko mes norime iš filmo. Realybės, kuri primeta mums savo atmosferą? Ar norime kurti istoriją nuo nulio? Tai ne tik estetinis pasirinkimas. Juk dar yra finansai, technika, materialinė bazė. Amerikoje viskas labai brangu. Labai brangu ir sudėtinga. Todėl filmavome Ispanijoje ir Rumunijoje. Nors nenorėjau filmuoti Amerikoje, aš norėjau amerikiečių aktorių. Jų vaidybos maniera – ypatinga. Labai mėgstu prancūzų aktorius, bet amerikiečiai visai kitokie. Amerikiečių aktoriai mano, kad iš visų užsiėmimų, susijusių su vaidybos amatu (teatras, pantomima ir pan.), kinas yra svarbiausias. Todėl jame jie mato profesijos esmę. Darbas kine reikalauja milžiniškų žinių, didžiulio ir sunkaus darbo, nesvarbu, ar priešais kamerą lipi ant arklio, ar užsiimi įgarsinimu. Amerikiečių aktoriai jaučiasi savo personažų šeimininkai. Manau, kad Johno C. Reilly ir Joaquino Phoenixo duetas filme – fenomenalus, nes jie seniai svajojo suvaidinti kartu. Ekrane jie tikrai atrodo kaip broliai.

 

Phoenixas – dar ir didis perfekcionistas.

Jei tai pasakysite Phoenixui, jis apsidžiaugs. Tai iš tikrųjų genialus perfekcionistas. Genialiai vaidina trūkumus. Niekad nežinai, ką jis padarys. Jis ir pats nenori to žinoti ir kartotis.

 

Kodėl nusprendėte, kad filmas neturi būti toks žiaurus kaip knyga? Pavyzdžiui, romane gana detaliai aprašyta, kaip arkliui pašalinama nesveika akis.

Taip, filmas ne toks žiaurus. Kartu su scenaristu Thomasu Bidegainu svarstėme apie  prievartos formą filme. Kai kuri vesterną, nori to ar ne, turite savęs paklausti apie prievartą ir jos vaizdavimą. Matyti filmai mane ne visai tenkina. Mes su Thomasu iš tikrųjų parašėme pasaką. Tai ir buvo ekranizacijos prasmė. Todėl ir prievarta filme rodoma kaip pasakoje – arba vaiko akimis, arba kuriama vaiko rankomis. Paprastai vesternuose žiaurumas būna kitoks, o mes sukūrėme knygą su paveikslėliais.

 

Jūsų Laukiniai Vakarai atrodo gana utopiški, palyginti su knyga ar istorine tikrove. Ar tikite utopija?

Ne labiau nei jūs. Dabar labai sudėtinga arba praktiškai neįmanoma tikėti utopija. Tam tikras idealizmas – dar vienas dalykas, kurio nebuvo romane ir kurio pridėjome filme. Turime teisę, nes jo buvo ir tais laikais, kurie rodomi filme. Juk į JAV išvyko ir daug Saint-Simono, Charles’o Fourier sekėjų, daugelis utopistų, pirmųjų socialistų. Ir visi jie patyrė nesėkmę. Amerikoje utopija virto sektantizmu.

 

Ar filmavimo aikštelėje kalbėjote angliškai?

Nelabai gerai kalbu angliškai. Galiu pasitikslinti, kur reikia eiti oro uoste, bet mano nurodymai ir paaiškinimai filmavimo aikštelėje gali būti nesuprasti. Atrodo prastai, kai kalbi angliškai taip, kaip aš.

 

Bet toliau kursite filmus anglų kalba?

Nežinau.

 

Ar norėtume filmuoti Holivude?

O ne, tik ne tai!

 

 

Tilda Swinton: „Šokis neturi būti gražus“

 

Vaidinote didžiausių režisierių filmuose. Ar per tą laiką radote slaptą gero filmo receptą?

Puikus virėjas gerai žino sudėtines dalis ir sąmoningai naudoja jas taip, kad pagamintų patiekalą, kuris sužavės paragavusįjį. Tačiau valgančiajam visai nereikia žinoti, kaip tai pagaminta. Kinematografininko kuriamos magijos esmė ta, kad kartu jis turi kontroliuoti viską, kas yra regėjimo lauko pakraštyje. Svarbiausia yra vizija, jausmas, kurį jis nori sužadinti, bet taip pat reikia būti disciplinuotam ir techniškai pasikausčiusiam, kad ta alchemija įvyktų. Tai primena integruotą šizofreniją. Kas ją suprato – laimi.

 

Kaip apibrėžtumėte ryšį, siejantį Jus su „Suspirijos“ režisieriumi Luca Guadagnino?

Esame pažįstami daugiau nei dešimt metų, kartu sukūrėme tris filmus ir prakalbėjome ilgas valandas. Dabar esame labai geri draugai. Kartais tavo geriausias draugas dirba banke. Jis gali parūpinti tau paskolą, bet daugiau nieko negalite nuveikti kartu, išskyrus, žinoma, vakarienę ar bendrą atostogų išvyką. Mes su Luca turime prabangą ir laimę dirbti kartu. Juolab kad mums abiem darbas be galo svarbus.

 

„Suspirija“ jūsų pokalbiuose atsirasdavo ne vienus metus.

Aptarėme šį klausimą iš įvairiausių pusių ir atrodė, kad žinome viską. Bet kai projektas ėmė materializuotis, prasidėjo naujos diskusijos, kaip ir ką pataisyti, sutrumpinti. Kartu didėjo poreikis pagaliau visa tai iš savęs išstumti. Tai lyg fiziologinės įtampos atmaina – finalo laukimas diena po dienos tampa intensyvesnis.

 

Kaip ir Dario Argento originale, veiksmas nukelia į 1977 metus. Vokietijoje tai buvo socialinio fermentavimosi laikas. Meno ir socialinio politinio aktyvizmo keliai dažnai susikirsdavo.

Gerai prisimenu šį laikotarpį. Mano tėvas kurį laiką tarnavo Vokietijoje. Nors Berlyno ir nepasiekėme, šalį gerai ištyrinėjau. Tai buvo labai įtempti laikai. Suvokiau ten vykstančias permainas, žinojau apie žudynes, kurios įvyko 1972 m. olimpiniame Miuncheno miestelyje, skaičiau apie Baader-Meinhof grupės veiksmus. Mane žavėjo šalies padalijimo, siena padalinto miesto koncepcija. Norėjau suprasti, kaip geležinė uždanga veikia žmonių proto būklę.

 

Paauglystė – tai maišto laikas.

Buvau paauglė ir, ko gero, įspūdis, kad pasaulis – tai radikaliai dviašė konstrukcija, kad egzistuoja griežtas padalijimas, kad maištas malšinamas, buvo stipresnis. Taip pat jaučiau, kad egzsistuoja milžiniška praraja tarp mūsų tėvų kartos ir mūsų, ji buvo didesnė už skiriančią tėvus nuo senelių. Jie turėjo bendrą karo patirtį. Mes buvome jau kitokie. Pamenu tą prisirišimo stokos, apatijos jausmą, nutraukiamą energijos pliūpsnių.

 

Filme vaidinate charizmatiškąją ponia Blan. Šis personažas kelia asociacijas su Pina Bausch, bet taip pat ir su Marina Abramović. Ar mano asociacijos teisingos?

Kuo daugiau apie ją galvoju, tuo labiau tikiu, kad pirmasis buvo Lermontovas (Emerico Pressburgerio ir Michaelo Powello 1948 m. filmo „Raudoni bateliai“ personažas – red. past.). Mėgstu šį filmą. Tai ypatingas portretas menininko, kuris atsiduoda menui visiškai, su visais savo rūpesčiais ir demonais. Jis myli moterį, kuri skatina rinktis gyvenimą, o ne meną. Tai labai stipru. Filme nėra tiek kraujo kaip „Suspirijoje“, bet daug raudonos spalvos.

 

Jūsų raganos nebijo kraujo. Burtai ekrane – tai emancipacijos forma. Miela permaina, nes daug amžių raganas degino, paversdavo beprotėmis, kad numalšintų jų galią.

Man „Suspirija“ – tai pasakojimas apie liūdesį. Bet taip pat apie brendimą tam tikros kultūros aplinkoje ir jos įtaką mums. Būtent tai, mano galva, iškelia filmą virš laiko. Pagrindinė veikėja – jauna mergina, paauglė, kuri bręsta, kad pasipriešintų galiai. Nepaisant epochos, jaunoji karta visada pradeda abejoti tvarka ir ieškoti savo kelio. Atsiranda disonaso pojūtis ir pradedama abejoti autoritetais. Motina, tėvas, institucijos reiškia priespaudą. „Suspirijos“ herojės, jaunos moterys, maištauja. Jos emancipuojasi. Įstodamos į raganų ratą jos gali valdyti savo likimą.

 

Jos tai daro pasitelkdamos šokį, t.y. savo kūną.

Ilgai vienintelis raganų būdas įgyti valdžią buvo gyvenimas pogrindyje. Filme taip pat kalbama apie tai, kas pulsuoja po paviršiumi. Sluoksniai, persirengimai, tapatybės trynimas, moteriškumo pasireiškimas, o paskui vėl jo maskavimas. Yra tokia Goebbelso citata: „Šokis visada turi būti džiugus, gražus ir neturėti filosofijos.“ Mano ponia Blan sako Siuzei (pagrindinė filmo herojė, kurią vaidina Dakota Johnson, – red. past.): „Šokis niekad negali būti gražus nei džiugus. Turime suminkyti viską, kas gražu.“ Tai jos – šokėjos, choreografės, menininkės moto. Ji yra savo globotinių šokio architektė, taigi režisuoja jų santykius su kūnu. Šokėjoms kūnas yra jų kalba, namai ir arsenalas.

 

Parengė K. R.