Norėjo kaip geriau

Tamsiame ekrane skamba telefonas, po kelių sekundžių stambiu planu filmuojama ausis, ant kurios uždedamos ausinės. Kamera lėtai atsitraukia, kol ekrane išryškėja policininko Asgerio profilis. Jis bus pagrindinis ir vienintelis (jei neįtrauksime antraplanių veikėjų, kurie tarnauja kaip rekvizitas) ekrane matomas personažas visas 85 minutes. Šios filmo „Kaltė“ („Den Skyldige“, Danija, 2018) laiko minutės neišsitęs, tačiau jų užteks įtampai pamažu auginti , kulminacijai ir atomazgai pasiekti.

Asgeris dirba bendrosios pagalbos centre. Pirmos filmo scenos, rodos, nieko įdomaus nežada, nebent dar vieną eilinę socialinę dramą. Su skambinančiaisiais jis bendrauja atsainiai: perdozavusiam vyrui moralizuoja, kad narkotikai negerai, apvogtam atšauna, kad nereikėjo atsidurti Kopenhagos raudonųjų žibintų kvartale, ir neskuba siųsti pagalbos. Tad iš pokalbių detalių konstruojamas personažas – joks herojus. Galima sakyti, net antipatiškas tipas, turintis išankstinių nuostatų. Tad kai atsiliepia į skambutį, pakeisiantį jei ne jo gyvenimą, tai bent naktį, – nujauti, kad šis netobulas personažas kažką padarys ne taip. Tiesiog susimaus.

Jam skambina pagrobta moteris, o Asgeris bandys jai desperatiškai padėti, net peržengdamas savo kompetencijas. Po truputį aiškėja ir Asgerio motyvas bei noras būti didvyriu būtent tą akimirką. Viskas būtų tik spėlionės, jei skandinavų kinas negarsėtų savuoju noir žanru. Tokiuose filmuose istorija dažniausiai rodoma policininko požiūriu, interjerai arba gamta – niūrūs ir nykūs, tokia pat ir vyraujanti nuotaika bei moraliniai pasirinkimai. Aišku, tokiuose filmuose laimingos pabaigos nelauk – vidury ar pabaigoje tikrai kas nors bus nužudytas arba pasielgs netinkamai. Net ir mėgstamiausias herojus. Vienas tokių pavyzdžių – danų ir švedų serialo „Tiltas“ (nuo 2011 m.) detektyvai švedė Saga bei danas Martinas. Scenaristai tikrai bando jų psichinio stabilumo ribas. Turbūt neatsitiktinai ir „Kaltėje“ psichiatrijos ligoninė Elsinore (Helsingiore) – Hamleto gimtinėje.

Jeanas-Lucas Godard’as yra sakęs, kad viskas, ko reikia filmui, – tai mergina ir ginklas. Debiutuojančio danų režisieriaus Gustavo Möllerio įtemptam trileriui užteko vieno aktoriaus (Jakob Cedergren), patalpos, apsiribojančios dviem kabinetais, ir telefono. Visa kita paliekama žiūrinčiojo fantazijai, kuri dėl tokios ribotos vaizdinės informacijos per laukus gali pasileisti galvotrūkčiais. Juk dažnai blogu tonu tampa visa ko parodymas ir paaiškinimas (ypač mėgstamas  lietuvių kūrėjų). Tada nori nenori darai išvadą, kad režisierius nepasitiki ne tik žiūrovu, bet ir savimi bei pats įgrūda pasyviam vartotojui į rankas spragėsių. Juk kinas – kaip ir literatūra: svarbu ne tik tai, kas parodyta ar parašyta, bet ir tai, kas vyksta žiūrinčiojo ar skaitančiojo galvoje. „Kaltės“ tekstas toks vizualus, kad žiūrintysis gali nebesuvokti, ką matė iš tiesų, o ką sukūrė savo vaizduotėje. Šiurpą kelia ne tik tai, kas vyksta kitame telefono gale, bet ir tai, kas vyksta Asgerio galvoje, kai naudojami agresyviai stambūs planai.

Aišku, tokių vieno aktoriaus trilerių būta ir daugiau. Panašus buvo ir Joelio Schumacherio filmas absurdiškai išverstu pavadinimu „Taikinys telefono tinkle“ („Phone Booth“, 2002), kuriame skambinančiojo įkaitu tapo Colinas Farrellas, ar Rodrigo Cortéso „Palaidotas“ („Buried“, 2010) apie Irake gyvą karste užkastą JAV pilietį, turintį tik žiebtuvėlį ir mobilųjį telefoną. Dar artimesnis – Steveno Knighto „Lokas“ („Locke“, 2013). „Kaltė“ dažnai lyginama su pastaruoju, tačiau abu filmai artimi forma, ne turiniu. Tomo Hardy Lokas visą kelią važiuoja mašina ir be perstojo kalbasi telefonu, tačiau filmo pabaigoje, atvykęs iki taško B jis jau patyrė daugybę vidinių permainų, jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė. „Loke“ nemažai simbolikos, buvimo ir pokalbių su savimi (tiksliau, mirusiu tėvu). „Kaltė“ – labiau įtempto siužeto trileris, o Asgerio negalėjimas fiziškai būti įvykio vietoje verčia jį imtis desperatiškų ir kartais net nelogiškų sprendimų.

Mölleris neneigia, kad matė visus šiuos filmus, tačiau ne jie tapo jo filmo atspirties tašku. Istorija gimė jam klausantis 911 pagalbos skambučių „YouTube“, kai girdimi tik pokalbiai, o vaizdą galvoje susikuria klausantysis. Vis dėlto jaunam režisieriui labai svarbus tapo garso aspektas, būtent jo panaudojimas (kad ir valytuvų garsas pagrobėjo mašinoje, žingsniai tuščiame name – visa tai Asgeris girdi) kuria papildomą įtampą ir manipuliuoja žiūrovo fantazija. Įdomu ir tai, kad juosta buvo filmuojama chronologiškai. Pagrindinis aktorius tikrai skambino ir atsiliepdavo į tikrus skambučius. Nebuvo ir jokių repeticijų, panaudoti tik pirmi dubliai, tad, anot Möllerio, Jakobas Cedergrenas iš tiesų prakaitavo, mat nematė ir nė vieno aktoriaus, esančio kitame telefono gale, – visi jie sėdėjo kitame kambaryje ir kalbėdami stebėjo jį ekrane.

Beveik visi kūrybinės grupės nariai kartu su režisieriumi ką tik baigė Nacionalinę Danijos kino mokyklą ir akivaizdu, kad „Dogma 95“ jiems puikiai išdėstyta, nes filmo minimalizmas, asketiškumas gana „dogmiškas“. Be to, režisierius sąmoningai save varžė ir būdamas debiutantas nenorėjo šokti aukščiau bambos (kur tas mūsų pradedančiųjų kuklumas?), suplakti visko į vieną filmą ar pasipuikuoti savo kinematografiniu „išprusimu“. Ir manau, kad Mölleris dėl to tik išlošė: jei būtų atsiradę veiksmo epizodai, didesnis biudžetas spec. efektams – filmas būtų buvęs „mažesnis“, o dabar būtent dėl režisūrinės savicenzūros jis tapo „didesnis“. 

Nusikaltimai ir penktieji puslapiai visada domina nemažą dalį visuomenės. Lietuvių kūrėjams nereikėtų net išgalvoti panašių scenarijų, užtektų prisiminti Dembavos tragediją.