Narkotikai ir tapyba

„Kurjeris“ („The Mule“), rež. Clint Eastwood, JAV

Už pirmą gautą sumą surengė anūkei vestuves. Už antrą naujam gyvenimui prikėlė karo veteranų klubą. Už trečią išsipirko bankrutavusį sodininkystės verslą. Tačiau tai nėra Clinto Eastwoodo vaidinamo herojaus Erlo Stouno, netikėtai tapusio Meksikos narkotikų kartelio mulu, praturtėjimo istorija.

Iš pradžių garbaus amžiaus vyras nežino, kam tarnauja ir kas yra gabenamuose maišuose. Jis tiesiog nori būti naudingas ir dirbti, nes visą gyvenimą daugiau nieko ir nedarė, ir tai jam kadaise kainavo šeimą. Dabar Erlas trokšta susigrąžinti namiškių meilę, o staigūs pinigai, bent taip jam iš pradžių atrodo, gali padėti tai padaryti, nors mes žinome, kad geruoju viskas nesibaigs. Niekada nesibaigia ten, kur narkotikai.

Tačiau net finale, kai Erlas galiausiai atsiduria ten, kur jam ir vieta, režisierius, negailėdamas didelės sentimentalumo dozės, rodo, kad herojus čia pakliuvo ne tik dėl to, jog susidėjo su narkotikų prekeiviais, bet pirmiausia todėl, kad visą gyvenimą neturėjo laiko brangiausiam dalykui – šeimai. Taip „Kurjeris“ tampa atgailos už praleistas gražiausias gyvenimo akimirkas istorija. Graži išvada.

Kaip ir ankstesniame filme „Gran Torino“, naujajame Eastwoodas rodo herojų, kuris nepritampa prie pasikeitusio pasaulio. Seno sukirpimo karo veteranas vairuoja, atrodytų, tuoj į šipulius subyrėsiantį automobilį, klausosi anų laikų muzikos, vertina gyvą bendravimą, įtariai žiūri į mobiliuosius telefonus. Kad Erlas yra įstrigęs praėjusiame amžiuje, puikiai atskleidžia kad ir scena greitkelyje, kai sustojęs padėti juodaodžių porai visai ne iš piktos valios pavadina juos „negrais“.

Režisierius nei simpatizuoja savo herojui, nei jį teisia. Jis rodo, kad pasikeitė vertybės, paradoksalu, net pačiame kartelyje: štai narkotikų baronas, kurio simpatiją Earlas užsitarnavo, gauna kulką į nugarą ir jo vietą užima žiaurus vadas, net neketinantis taikstytis su nepriimtinais kažkokio „tėtušio“ darbo metodais.

Tokiame pasaulyje sėsti už grotų ir ramiai auginti orchidėjas gali būti saugiausia egzistencijos forma. 

„Prie amžinybės vartų“ („At Eternity’s Gate“), rež. Julian Schnabel, Šveicarija, D. Britanija, Prancūzija, JAV, Airija

Viename interviu režisierius sakė norėjęs sukurti filmą ne tik apie Vincentą van Goghą, bet ir apie pačią tapybą, jos santykį su tikrove. Todėl šis filmas tikrai nepatiks tiems, kurie laukė biografinio pasakojimo apie dailininką, ir tiems, kuriuos sužavėjo animacinis „Jūsų Vincentas“, primityviausiu būdu perkėlęs žiūrovus į impresionisto paveikslus.

Režisierius ir dailininkas Julianas Schnabelis mus perkelia ne į van Gogho tapybą, bet į jo galvą. Jis bando į pasaulį pažvelgti dailininko akimis. Galima ginčytis, ar jam pavyko toks ambicingas sumanymas, tačiau nepastebėti autorinės vizijos ir nurašyti kameros drebėjimą ar skirtingų optinių lęšių naudojimą meistrystės stokai (o tą padarė ne vienas kritikas) būtų mažų mažiausiai neteisinga.

Gražiausi filmo epizodai, kai Willemo Dafoe vaidinamas van Goghas iškeliauja į gamtą tapyti ir kamera užima subjektyvią poziciją – aplinką pradedame stebėti „dailininko akimis“. Matome sausą žemę mindančius batus, žvilgtelime į medžių lapus, į mūsų tinklainę patenka saulės švesa, stebime šiurenančias žoles ar saulėlydžio nutviekstą plokščią peizažą, kuriame, kaip sako menininkas, jis įžvelgia amžinybę. Kartais kadro kraštas išsilieja ir vaizdą imame matyti tarsi pro primerktas akis ar ašaras.

Šie ne tik vizualiai pagavūs, bet ir filmo audinyje prasmingi epizodai atsveria silpnesnius, kuriuose pasirodo Paulis Gauguinas, dailininko brolis Theo, Arlio miestelio gyventojai ar dvasininkas. Iš grynų, tapybiškų vaizdų pasaulio esame grąžinami į naratyvą – dailininko gyvenimo istoriją, kurią jau skaitėme, girdėjome ar matėme kituose kūriniuose.