Nei gudrus, nei gudresnis

Iš režisieriaus, išgarsėjusio filmu „Bukas ir bukesnis“ (1994), „gudraus“ siužeto nelabai verta tikėtis. Tada intelekto nesužaloti, bet gerų intencijų vedami Jimo Carrey ir Jeffo Danielso herojai išsiruošė į kelionę, kad grąžintų lagaminą su pinigais tikrajai jo savininkei. Šis filmas tapo kino teatrų hitu, maža to, buvo sukurti ir prequel’as, ir sequel’as, ir animacinis filmas, ir televizijos serialas. O Lietuvos televizijos „Buką ir bukesnį“ šventiniu laikotarpiu turbūt kartoja kasmet. Nuo tada broliai Peteris ir Bobby Farrelly įsitvirtino kaip saugus (tematiškai ir finansiškai) režisierių duetas. Kaip sakoma, jie tarytum tvarkingi „vyrukai iš kaimynystės“, su kuriais savaitgalį gali kepti dešreles, gurkšnoti alų ir žiūrėti kokį amerikietiškąjį futbolą ar beisbolą, kol desperatiškos jų namų šeimininkės aptarinėja ką kita, kas nebūtinai įdomiau. Arba pažiūrėti brolių sukurtus filmus, pavyzdžiui, „Pakvaišę dėl Merės“ (1998), „Aš, kitas aš ir Irena“ (2000), „Trys vėplos“ (2012) ir pan.

„Žaliąją knygą“ („Green Book“, JAV, 2018) Peteris Farrelly sukūrė be brolio Bobby, užtat paremtą tikra istorija. O jei dar tiksliau – ne paremtą, o tikrą istoriją (taip sakė scenarijaus autorius, vieno iš filmo herojų sūnus, Nickas Vallelonga). Tačiau ta tikroji istorija arba „tiesa“ filmo visiškai negelbėja. Pirmiausia pavadinimas faktiškai neturi jokių sąsajų su filmu ir tai jau pirmas ženklas, kad vieno iš pagrindinių veikėjų – afroamerikiečio – gyvenimu bus perbėgta paviršiumi, kaip Viggo Mortenseno herojaus pirštais per šalia vis besimėtančią knygelę.

Visas „Žaliosios knygos“ pavadinimas – „Žalioji (Greeno) knyga negrui vairuotojui“, 1936–1964 m. JAV naudota juodaodžių keliautojų. Ji buvo sudaryta tam, kad padėtų afroamerikiečiams išvengti nemalonumų rasinės segregacijos metais. Joje nurodyti viešbučiai, moteliai, barai, restoranai, parduotuvės, aptarnaujančios juodaodžius klientus, taip pat nurodyti ir miestai, kuriuose po saulėlydžio juodaodžiams negalima lankytis. Ją pirmąkart sudarė Victoras Greenas – JAV pašto darbuotojas, tad tikslumo dėlei lietuviškai ji turėtų vadintis Greeno knyga.

Filmo scenarijus taip pat sutrauktas iki dviejų popierinių herojų paviršutiniško pasivažinėjimo po JAV pietus, o kiekvieną siužeto ar mašinos posūkį galima nuspėti šimto procentų tikslumu. Kaip ir savo „autografiniame“ filme, Peteris Farrelly renkasi kelio filmo formatą. Formulė labai paprasta: du vyrai, vienas – gudrus italų kilmės baltaodis, kitas – šiek tiek gudresnis, išsilavinęs, daktaro laipsnį turintis juodaodis pianistas. Tad du individai iš radikaliai skirtingos socialinės aplinkos įsodinami į vieną automobilį ir paleidžiami per 1962-ųjų Ameriką, kurioje jiems teks susidurti su „netikėtomis“ aplinkybėmis bei kliūtimis ir jas įveikti. Pabaigoje vienas iš kito kažko turėtų išmokti ir tapti geresni. Deja. Pasinaudodamas išmaniųjų telefonų virtualiu asistentu „Siri“, labai taikliai filmo siužetą dviem sakiniais nusakė „The New York Times“ kino kritikas A.O. Scottas: „Siri“, prašau pasakyti, kad jie ten nekeliauja. Ak, bet jie keliauja...“

Taigi, Viggo Mortensenas įkūnija italą (?!) Tonį „Plepį“ Valelongą, gyvenantį Niujorko Bronkso rajone. Jis uždarbiauja naktiniame bare arba išlošia pinigų dešrainių valgymo konkurse, tačiau nuolatinio darbo neturi. O jo reikia, nes turi žmoną ir du vaikus... Vieną dieną jam paskambina įtakingas baro klientas ir pasako, kad kažkoks daktaras Donas Širlis (Mahershala Ali) ieško asmeninio vairuotojo. Pasirodo, jis yra juodaodis ir dar gyvena kaip atsiskyrėlis aristokratas virš Niujorko „Carnegie Hall“. Aišku, rasistui Toniui, prieš tai savo namuose į šiukšlių dėžę išmetusiam stiklines, iš kurių juodaodžiai santechnikai gėrė limonadą, tai ne itin imponuoja, bet siūlomas uždarbis vilioja. Abu iš pradžių kiek „pasilaužo“, bet po kelių ekrano laiko minučių kadilaku jau leidžiasi į Dono Širlio koncertinį turą po Amerikos pietus. Kelyje, aišku, jie sutiks daug rasistų ir, savaime suprantama, daktaras Širlis galantiškai manieringas ne šiaip sau – jis rasistų policininkų bus užtiktas nuogas su vyru, o Tonis jį išpirks. Pakeliui bus skambiai svaidomasi frazėmis: „Jei aš nepakankamai juodas ir nepakankamai baltas, tai pasakyk man, Toni, kas aš?“; „Aš juodesnis už tave, daktare!“; „Niekada nelaimėsi smurtaudamas. Laimi tik tada, kai išsaugai savo orumą“ ir pan. Pastaroji frazė – veikiau nuoroda į Martino Lutherio Kingo pacifistinę retoriką, nors 1962-aisiais afroamerikiečiai jau labiau linko į Malcolmo X agresyvesnę politiką, be to, po kelerių metų oficialiai susikurs ir „Juodųjų panterų“ partija. Tačiau režisieriui politinis kontekstas visiškai neįdomus. Kaip neįdomus ir daktaras Donas Širlis. Tonis „Plepys“ filmo pabaigoje grįžta pas idealią šeimą kaip Tonis „Šekspyras“ (mat Širlis jį išmokė rašyti gražius laiškus žmonai), o štai juodaodis muzikantas nepasikeičia: jis toks pat vienišas ir paslaptingas, nebent išmokęs rankomis valgyti Kentukio viščiuką. Tad net nekilsteli antakis, kai Kalėdų vakarą jis pasibeldžia į Tonio šeimos duris.

Kyla klausimas: kas šiandien dar gali žiūrėti tokius filmus apie labai ribotą rasės suvokimą? Juk pasirodė puikių alternatyvų: Spike’o Lee „BlacKkKlansman“, Ryano Cooglerio „Juodoji pantera“, Steve’o McQueeno „Našlės“ ar Barry Jenkinso „Jei Bilo gatvė prabiltų“. Akivaizdu, kad rasizmas baltaodžiam žiūrovui gali būti paaiškinamas tik per baltaodį protagonistą. Daugiau nei prieš penkis dešimtmečius pasirodė Normano Jewisono „Nakties karštis“ (1967) su tuo metu garsiausiu juodaodžiu aktoriumi Sidney Poitier, bet, rodos, Holivude per tiek metų niekas nepasikeitė. Tokie „paprasto gerumo“ filmai apie rasizmą iki šiol priimtini daugumai baltaodžių amerikiečių. „Nakties karštyje“ taip pat veikė storžievis baltaodis policininkas, vėliau daug ko pasimokęs iš Poitier pareigūno. Tai buvo baltaodžio personažo brandos kelionė, tad nenuostabu, kad aktorius Rodas Steigeris buvo apdovanotas „Oskaru“ už pagrindinį vyro vaidmenį, o Poitier – net nenominuotas. „Žaliojoje knygoje“ Mortenseno herojus leidžiasi į labai panašią vidinės brandos kelionę ir jau kalbama, kad „Oskaro“ nominacija jam garantuota, o štai nuostabusis Mahershala Ali turbūt vėl turės tenkintis antraplanio aktoriaus nominacija (kaip per „Auksinius gaublius“).

Baltaodžiai kino režisieriai ir scenaristai, ignoruodami afroamerikiečių tapatybės sudėtingumą, vis dar naudoja vadinamąjį „magiškojo negro“ archetipą. Farrelly – ne išimtis. Dažnai toks veikėjas kantrus, protingas ar bent jau išmintingesnis už baltaodį ir turi tam tikrų „magiškų galių“, mat funkcionuoja tik tam, kad baltaodis herojus subręstų. Mortenseno Tonis lyg ir subręsta, o Donas Širlis taip ir lieka paslaptimi, o gal veikiau scenaristo – Tony Vallelongos sūnaus – kompromisu su savosiomis nuostatomis. Jis iš istorijos visiškai ištrynė tikrąjį daktarą Doną Shirley – virtuozą pianistą, kuriuo žavėjosi net Igoris Stravinskis ir kuris bendravo su Robertu F. Kennedy.

„Žalioji knyga“ buvo nominuota penkiems „Auksiniams gaubliams“, tris jų gavo. Neabejoju, nominuota bus ir ne vienam „Oskarui“. Ir nesvarbu, kad dar gyvus Dono Shirley artimuosius istorijos iškraipymas įsiutino, – kam jie rūpi? Svarbu, kad baltaodžiai pasijus daug tolerantiškesni ir pažangesni, patapšnos vieni kitiems per petį ir gyvens toliau.