Domina žiaurumo ištakos

Nuo šio penktadienio Lietuvoje pradedamas rodyti Matteo Garrone filmas „Dogman“ (Italija, Prancūzija, 2018). Pagrindinį šunų kirpėjo vaidmenį filme sukūręs Marcello Fonte pernai Kanuose, kur įvyko filmo premjera, apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį, taip pat gavo Europos kino akademijos apdovanojimą.

 

Matteo Garrone gimė 1968 m. Romoje, pripažinimo sulaukė po filmo „Taksidermistas“ („L’imbalsamatore“, 2002), tačiau tarptautinę šlovę jam pelnė Kanų festivalio Didžiuoju prizu ir Europos kino akademijos prizu už geriausią metų filmą įvertinta „Gomora“ („Gomorra“), sukurta pagal Roberto Saviano knygą. Po šio filmo Garrone imtas vadinti italų neorealizmo tradicijų paveldėtoju. 2012 m. jis pelnė dar vieną Kanų Didįjį prizą už filmą „Realybė“ („Reality“). Lietuvos televizijos ne kartą rodė anglų kalba sukurtą Garrone filmą „Pasakų pasaka“ („The Tale of Tales“, 2015). Pateikiame režisieriaus interviu žurnalams „GQ“ ir „AfišaDaily“ fragmentus.

 

Tikroji atpildo istorija, kuria remiasi filmas, daug žiauresnė. Jūs pasitenkinote lengvesniu variantu. Kodėl?

9-ojo dešimtmečio Italijoje tai buvo labai žinoma istorija. Pirmąjį scenarijaus variantą parašiau prieš dvylika metų, dar prieš „Gomorą“. Vėliau prie jo gana dažnai grįždavau, perrašinėjau. Džiaugiuosi, kad filmo ėmiausi dabar, brandesniais savo gyvenimo metais.

 

„Dogman“ – ne visai filmas apie atpildą. Pagrindinis filmo herojus Marčelas nenori keršto, jis nori būti priimamas kaip lygus su kitais. Štai ir viskas. Mane visada labiau domino konflikto psichologija, žmogiškojo žiaurumo ištakos, bet ne pats žiaurumas. Be to, kiek galima žiūrėti filmus apie padorius žmones, kurie virsta monstrais ir keršija skriaudikams! Man įdomesnis veikėjas, kuris iš paskutiniųjų priešinasi nuodingai aplinkai.

 

Todėl ir pavertėte pagrindinį veikėją „mažo žmogaus“ įsikūnijimu?

Pirmoji šviesi ir komiška filmo pusė atskleidžia visą Marčelo nekaltybę. Tam tikra prasme jis naivus kaip vaikas. Jis garbina savo dukrelę, mėgsta savo darbą, bet šis mažutis mandagus žmogus gyvena jausdamas nuolatinę baimę. Ir iš visų jėgų stengiasi visiems patikti – ir geriems žmonėms, ir niekšams. Jis neišvengiamai patenka į kasdienio žiaurumo mašinos spąstus, iš kurių išsipainioti trukdo būtent tikėjimas, kad galima būti geram visiems. Šiuo požiūriu „Dogman“ yra šiuolaikinė pasaka, kaip ir ankstesni mano filmai „Gomora“ ir „Pasakų pasaka“.

 

Tačiau „Dogman“ intonacija labiau primena Jūsų ankstyvųjų filmų ir pirmiausia „Taksidermisto“.

Todėl, kad „Taksidermistą“ filmavome ten pat, netoli Neapolio, prieš septyniolika metų. Beje, „Gomora“ taip pat buvo filmuojama tose vietose. Praėjo jau dešimt metų ir baisu tai pasakyti, regis, senstu! Vis dėlto „Dogman“ – ne mafijos, o paprasto miestelio, kuriame tu pažįsti visus ir visi pažįsta tave, istorija. Tokiose uždarose bendruomenėse ypač svarbu atsikariauti gerą vardą. Marčelas tai ir daro. Tik kad ir kaip jis stengiasi pradėti gyvenimą iš naujo, tai neįmanoma.

 

Nuo baimės iki prievartos filme – pavojingai trumpas atstumas.

Ne tik Italijoje – visame pasaulyje baimė ir prievarta žengia koja kojon, ir taip buvo, matyt, visada. Mes visi, pradedant valdžios žmonėmis ir baigiant mažais kaip mano Marčelas, gyvename jausdami baimę – bijome teroristų, nepažįstamų žmonių susibūrimų, bijome prarasti kontrolę... Ir šios baimės praveria mūsų tamsiąją pusę –įbaugintas žmogus anksčiau ar vėliau pradės elgtis agresyviai. Vis dėlto tikiuosi, kad mano požiūris – ne moralizuojantis, bet humanistinis: stengiuosi gilintis į veikėjų psichologiją ir analizuoti archetipus.

 

„Dogman“ – dar vienas Jūsų sukurtas atviras šiuolaikinės Italijos portretas.

Žinoma, tai šiuolaikinės visuomenės metafora, ir ne tik italų. Nenoriu pamokslauti, bet pasaulinės tendencijos neįkvepia optimizmo. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus negali joms pasipriešinti: būti doras, rūpintis kitais, iš visų jėgų kovoti su savo tamsiąja puse.

 

Pirmoje filmo pusėje Marčelas bando prisigerinti prie Simonės tokiais pat būdais, kokiais moka nuraminti buldogą savo kirpykloje.

Jų santykiai prieštaringi. Marčelas ir bijo Simonės, ir juo žavisi, gali daug kam ryžtis, kad jį išgelbėtų. Marčelas nėra racionalus žmogus, todėl ir įdomus.

 

Sunku patikėti, kad filme skamba tikrasis artisto balsas.

Mes jo nepergarsinome, tik truputį pakeitėme postprodukcijos stadijoje. Beje, šunys ne tik yra Marčelo atspindys, jie dar ir pagrindiniai „Dogman“ įvykių stebėtojai, jų akimis matome Marčelo ir Simonės kovą. Būtent nuo šios scenos ir prasidėjo „Dogman“ sumanymas. Įsivaizdavau narvus, iš kurių įvairių veislių šunys stebi siaubingą dviejų žmonių, prarandančių žmogišką pavidalą, dvikovą.

 

Marcello Fonte neįtikėtinai panašus į Busterį Keatoną – liūdnų akių nebyliojo kino komiką, jis toks pat bejėgis.

Marcello gimė skurdžiame Pietų Italijos kaime. Jo akyse – nuolatinė melancholija, išnykstančios senosios Italijos ilgesys. Jis vaidina akimis, kaip vaidino ir nebyliojo kino aktoriai. Mes norėjome, kad „Dogman“ primintų nebyliojo kino epochą, bet kartu būtų universalus, suprantamas kiekvienam žiūrovui.

Man pasisekė užaugti su 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio italų filmais ir Marcello man primena Ninetto Davoli personažus Piero Paolo Pasolini filmuose. Tačiau esu įsitikinęs, kad režisierius privalo ne tik mokytis iš didžiųjų praeities pavyzdžių, bet ir ieškoti savo kino kalbos. Bent jau stengiuosi, kad mano filmų personažai būtų gyvi, tikroviški. Kaip sakė Federico Fellini, filmai būna gyvi arba mirę.

 

Jūsų filmuose juntama italų neorealizmo įtaka. Kodėl Jums patinka kurti panašią atmosferą?

Įtakos tikrai yra. Daug mokiausi iš 1950–1960 m. italų kino meistrų, tokių kaip Roberto Rossellini. Stengiuosi kurti filmus, kuriuos būtų galima palyginti su jų. Neorealizmas atsirado, kai režisieriai norėjo sušiuolaikinti kiną. Aš taip pat stengiuosi kurti šiuolaikiškus ir asmeniškus filmus.

 

Ar galėtumėte imtis didelio komercinio projekto?

Galiu. Kartais filmuoju reklamas, kad užsidirbčiau pinigų, – tai nesunku, atima daugiausia savaitę. Bet kurti kokį nors komercinį filmą, kuriame nėra vietos mano asmenybei, o reikia tik mano rankų, – tokį filmą gali nufilmuoti bet kas, kam man jo imtis?

 

Dėl pinigų.

Filmai – mano gyvenimo dalis. Reklamą filmuoji daugiausia savaitę, o filmai dažnai kuriami metus. Negalėčiau atiduoti dvejų savo gyvenimo metų tam, kas manęs visiškai nedomina. Be to, mėgstu filmuoti Italijoje, būti savo šalyje, šalia savo sūnaus.

 

Bet Jums siūlo komercinius projektus?

Taip, į mane kreipėsi daug garsių prodiuserių, ypač po „Gomoros“, bet visiems atsakiau. Nemėgstu sekti nurodymų, mane sunku kontroliuoti, nebūčiau su jais sutaręs. Be to, man užtenka tiek pinigų, kiek turiu.

 

O ką kuriate dabar?

„Pinokį“!

 

Scenarijų vėl pats parašėte?

Taip, pats, bet stengiausi likti maksimaliai arti Carlo Collodi parašyto originalo.

 

Vadinasi, tai bus filmas vaikams? Ar vėl reikia laukti pesimistinio?

Tai bus filmas šeimai. Stengiausi laikytis kuo arčiau originalo, o jis gana niūrus. Beje, „Dogman“ atsirado iš dalies dėl „Pinokio“. Vaikinas, su kuriuo kartu dirbame prie šio projekto, paprašė atidėti filmavimą dešimčiai mėnesių. Atsirado daug laisvo laiko ir mes paklausėme savęs, o kodėl nenufilmavus dar vieno filmo. Tad „Dogman“ – lyg apšilimas prieš „Pinokį“.

 

Parengė K. R.