„Oskarų“ horoskopas

„Juodoji pantera“
„Juodoji pantera“

Kiekvienų metų pradžioje, kad neatitrūkčiau nuo kasdienio gyvenimo, perskaitau kinų horoskopą. Juk sakoma, kad tai jau kelių tūkstančių metų išminties lobynas, kuriame galima rasti naudingų patarimų, tad pasitikiu juo labiau nei Palmira. Prisipažinsiu, mėgstu ne tik horoskopus, bet ir testus ar šiaip įvairaus plauko prognozes. Tad šįkart, pasidomėjusi kino astrologų ir žvaigždžių išsidėstymu, pabandysiu įspėti (o gal nulemti?), kuriam filmui labiausiai verta tikėtis „Oskaro“ geriausio filmo kategorijoje.

 

Nominuotųjų sąraše atsidūrė aštuonios juostos: Ryano Cooglerio „Juodoji pantera“ („Black Panther“), Spike’o Lee „BlacKkKlansman“, Bryano Singerio „Bohemijos rapsodija“ („Bohemian Rhapsody“), Yorgoso Lanthimoso „Favoritė“ („The Favourite“), Peterio Farrelly „Žalioji knyga“ („Green Book“), Alfonso Cuaróno „Roma“, Bradley Cooperio „Taip gimė žvaigždė“ („A Star Is Born“) ir Adamo McKay’aus „Valdžia“ („Vice“).

 

Turbūt nuo pat pirmųjų Amerikos kino akademijos apdovanojimų (1929) kasmet atsidūstama, kad prieš metus nominantų būta stipresnių. O šiaip iš atminties dar neišsitrina pernykščiai: „Vadink mane savo vardu“ (nors nesu didelė filmo gerbėja), „Tamsiausia valanda“, „Diunkerkas“, „Pradink“, „Nematomas siūlas“, „Vandens forma“ (laimėtojas) ar mano mėgstamiausias „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Šįmet, mano manymu, su jais konkuruoti galėtų tik Spike’o Lee, Alfonso Cuaróno ar Adamo McKay’aus darbai.

 

Sudarykime trumpus horoskopus kiekvienam šių metų nominantui.

 

Teoriškai džiugina, kad mainstryminiame kine pagaliau atsirado ir juodaodis superherojus Čiala, nors pirmas „Juodosios panteros“ komiksas pasirodė dar 1966 metais. Filmas traukia ir Čialos – Vakandos tautos karaliaus, Juodosios panteros – konfrontacija su priešininku Kilmongeriu: jie tarytum reprezentuoja skirtingus požiūrius į afrikiečių išnaudojimo istoriją Vakaruose. Čiala – pacifistas, Martino Lutherio Kingo apologetas, o Kilmongeris – Malcolmo X ar „Juodųjų panterų“ šalininkas. Jei prisiminsime kitus filmus apie superherojus, „Juodoji pantera“ atrodo politiškai angažuotesnė ir „arčiau realybės“ (ar bent noro būti arčiau jos). Tačiau reikia pripažinti, kad fantastiniai, utopiniai ar distopiniai veiksmo filmai siužeto ir herojų gelme retai kada konkuruoja su kitais žanrais, tad „Juodoji pantera“ tikrai negaus „Oskaro“ kaip geriausias filmas, tačiau statulėle už kostiumų ar gamybos dizainą, garso takelį ar geriausią dainą (aišku, abejotina) galėtų ir pasidžiaugti.

 

Spike’o Lee karjeroje tikrai būta labai stiprių filmų, tačiau „BlacKkKlansman“ – pirmasis nominuotas geriausio filmo kategorijoje. Gal ir nenuostabu, nes šis filmas – rodos, vienas emocingiausių režisieriaus kūrinių, o detektyvinis trileris prisodrintas 8-ojo dešimtmečio kultūrinio konteksto ir politinių idėjų. Lee aršumas ir nuožmus moralizavimas šįkart labai vizualus ir atsiskleidžiantis per montažą, kai vienoje scenoje afroamerikiečiai studentai šaukia „Black power“, o kitoje Kukluksklano nariai skanduoja „White power“, „Let’s make America great again“, „America first!“ Kažkur ir šiandien girdėta, ar ne?.. Kita scena – filmo pradžioje naudojami kadrai iš „Vėjo nublokštų“, kur guli šimtai negyvų kareivių, plevėsuoja Amerikos Valstijų Konfederacijos vėliava, tarsi nuoroda į sentimentus apie „senus gerus laikus“. D.W. Griffitho „Tautos gimimą“ Kukluksklano nariai žiūri susižavėję, o filmo pabaigoje Lee įtraukti archyviniai XXI a. Amerikos kadrai suponuoja, kad mažai kas pasikeitė. Tikrai nenuliūsčiau, jei Lee pagaliau gautų  statulėlę už geriausią filmą – tai būtų tarytum visų Akademijos narių kolektyvinis antausis dabartiniam JAV prezidentui ir jo išskirtinai baltai politikai. Tačiau ar išdrįs?.. Ar Lee ir vėl liks tik nominantas, nes juk pernai buvo apdovanotas garbės „Oskaru“? Lieka viltis, kad Geltonosios Kiaulės metai iškrės „kiaulystę“ (gerąja prasme).

 

Bryano Singerio „Bohemijos rapsodija“ šiais metais turi visus reikalingus bruožus „Oskarui“ gauti: kultinė Freddie Mercury asmenybė, muzika, tvarkingai emocines stygas virpinantis siužetas, aktoriaus Rami Maliko transformacija. Su šia kiek perlenkta, mat dėl panašumo į Fredie taip susikoncentruota į jo dantis, jog pražiūrėta, kad Malikas – per smulkus. Dėl begalės seksualinių klišių „Bohemijos rapsodija“ gali būti pasirinkta kaip saugiausias tarpinis variantas (nebent koją pakiš režisierių persekiojantys seksualinio priekabiavimo skandalai), o Malikas – už tai, kad pakentė dantų protezą, nors jo Mercury ganėtinai tuščiaviduris ir netikras (bet čia jau ne vien aktoriaus kaltė). Tačiau palinkėčiau (jei žvaigždės mane išgirdo), kad nominacijos ir liktų nominacijomis – užteks ir jų šlovės.

 

Peterio Farrelly „Žalioji knyga“ – tiesiog nesusipratimas. Vien dėl tokių filmų svarbu, kad geriausio filmo kategorijoje atsiranda ir „Juodoji pantera“, ir „BlacKkKlansman“. Galite apkaltinti mane politiniu angažuotumu ir sakyti, kad tokiame filme kaip „Juodoji pantera“ – mažai kino meno, dramaturgija ir personažai paviršutiniški, tačiau jo kūrėjai bent bando kapstyti giliau ir ieškoti ar bent susikurti savo prarastas šaknis, o štai „Žaliojoje knygoje“ į viską žvelgiama su nostalgija, lyg Konfederacijos laikais. Ir jei jau Viggo Mortensenas nominuotas už pagrindinį vaidmenį, kur dingo „BlacKkKlansman“ vaidinantis Johnas Davidas Washingtonas (Denzelio Washingtono sūnus) arba kodėl Mahershala Ali („Žalioji knyga“) nominuotas tik kaip antro plano aktorius? Gal esama skirtingo minučių kiekio: juodaodžiui reikia ekrane šmėžuoti dvigubai ilgiau nei baltaodžiui? Kito šių dvejopų standartų paaiškinimo nerandu, nes kad ir kaip vertinčiau Mortenseną, šįkart nominacijos jis nenusipelnė. Tad pagal mano horoskopą „Žalioji knyga“ neturėtų gauti nė vieno iš penkių „Oskarų“.

 

Yorgoso Lanthimoso „Favoritė“ gavo dešimt nominacijų, tačiau drįsčiau teigti, kad vertos jų tik aktorės Olivia Colman, Rachel Weisz ir Emma Stone. Būsiu ne favoritė, mat nelabai suprantu Lanthimoso populiarumo, ypač tarp vakariečių kino kritikų. Paskaičius kelias recenzijas atrodo, kad aukštinami paviršutiniški dalykai: manieringas vizualumas, kostiumai (gerai, jie puikūs), manipuliacijos ir intrigos siekiant valdžios (lyg tai būtų naujiena), šmaikštūs dialogai (filmą net sugebėta pavadinti metų komedija...) ir, aišku, aktorių vaidyba – visos jos išties vertos „Oskaro“. Tačiau kas iš to – juk tai tik fasadas. Lanthimosas net vadinamas provokatoriumi, tačiau man jis netikras, kaip netikri ir jo filmai. „Favoritė“ lyg pretenduoja į Peterio Greenaway’aus kiną, bet Lanthimosas – ne Greenaway’us ir turbūt jo intelektualumo niekada nepasieks. Labai viliuosi, kad kuklus mano balsas bus išgirstas ir šis režisierius nenusipelnys „Oskaro“ ne tik už geriausią filmą, bet ir už režisūrą.

 

Alfonso Cuaróno ,,Roma“ – viena mano favoritų. Kuklus, neimpozantiškas, kartais iki ašarų jautrus, labai asmeniškas filmas, nes režisierius atsigręžia į savo vaikystę Meksikoje. Filmas – lyg geras romanas, kurį galima skaityti lėtai, padėti į šalį, apmąstyti ir kitą dieną vėl tęsti. Taip palengva ir su didele atida formuojamas personažų vidinis pasaulis – ypač tarnaitės Kleo (Yalitza Aparicio). Žavi jos delikatumas ir stojiškumas, o visa filmo atmosfera tokia natūrali, kad, rodos, stebi gyvenimą, vykstantį priešais tavo akis. Filmą finansavo internetinės platformos gigantas „Netflix“, nemažai kaltintas, kad labai apribojo filmų rodymą kino teatruose. O juk tokį filmą būtina žiūrėti tamsioje kino salėje ir pajausti jautrią ir nostalgišką atmosferą, kad ir prie vandenyno, kai vaikams žaidžiant balutėse atsispindi saulė. Nelabai tikėtina, kad „Roma“ bus apdovanota geriausio filmo kategorijoje, veikiau – kaip užsienio filmas, o Cuarónas – vienas stipriausių pretendentų tapti geriausiu režisieriumi. Jo žavesį ir profesionalumą atskleidžia ir tai, kad gali atidėti blockbuster’ių kūrimą į šoną (pvz., septyniais „Oskarais“ apdovanota „Gravitacija“) ir kurti visiškai arthausinį kiną. O Lietuvos žiūrovams linkiu, kad filmas kada nors pasirodytų kino teatruose.

 

Nesu tikra, ar aktoriams būtina išbandyti režisieriaus amatą. Tuo suabejojau pasižiūrėjusi Bradley Cooperio filmą „Taip gimė žvaigždė“. Tai jau ketvirtas istorijos perpasakojimas. Pirmasis filmas pasirodė dar 1937-aisiais (rež. William A. Wellman). Tada romantinė drama gavo „Oskarą“ už scenarijų, George’o Cukoro juosta 1954 m. buvo nominuota šešiems „Oskarams“, o 1976-ųjų Franko Piersono filmas su Barbra Streisand apdovanotas už geriausią dainą. Matyt, Cooperis pamanė, kad istorija, kaip sakoma, gardus kąsnelis, ir neapsiriko – gavo aštuonias „Oskaro“ nominacijas. Deja, manau, šis filmas vertas tik „Oskaro“ už geriausią dainą „Shallow“ (tikiu, kad būtent jai ir bus skirtas „Oskaras“, nes po filmo jos klausosi turbūt visi). Dramaturgija baisiai priplėkusi, nors galiu lyginti tik su matytu pirmuoju Wellmano filmu, kuriame Pelenės ir princo istorija atrodo brandesnė ir ne tokia naivi, o savo žanro rėmuose – net ideali. Tokia pat naivi ir Lady Gagos vaidyba: beveik kiekviename kadre ji atrodo pavėpusi ir net primena filmo „Tarp pilkų debesų“ heroję, tad tikrai nustebau pamačiusi šią atlikėją geriausių aktorių sąraše. Kita bėda – pagal istoriją turėta labiau koncentruotis į herojės tapimą žvaigžde, bet kadangi Cooperis pats režisavo ir vaidino, daugiau dėmesio skyrė savam herojui ir jo garmėjimui žemyn, tad filmas galėjo būti pavadintas „Taip mirė žvaigždė“. Bent kiek originaliau. Geriau jau abu artistai būtų apsiriboję koncertu.

 

O štai Adamo McKay’aus „Valdžia“ – be priekaištų ir verta visų aštuonių „Oskarų“. Christianas Bale’as taip gerai įkūnija George’o W. Busho viceprezidentą Dicką Cheney, kad kartais suabejoji, kuris jų tikresnis. „Valdžia“ – politinė satyra, gal net komedija. Šiame nihilistiniame ir įžūliame filme režisierius tiesiog profesionaliai žaidžia su žiūrovais, griauna ketvirtą sieną, naudoja à la Michaelo Moore’o užkadrinį balsą, dekonstruoja tradicinį pasakojimą. McKay’us ir Bale’as siūlo tokią distanciją, kad nebesuvoki, niekinti Cheney ar kartais užjausti kaip nerangų Mikę Pūkuotuką: Cheney – nesimpatiškas politikos milžinas, bet nėra ir antipatiškas. Tačiau akivaizdu viena – negailestingas McKay’aus požiūris į respublikonų valdomą Ameriką, kai Cheney eros cinizmas privedė prie Trumpo JAV. Abejoju, kad toks nepatogus filmas galėtų gauti „Oskarą“ kaip geriausias, bet jei gautų – suteiktų vilties, kad ne viskas dabartinio politinio fono kontekste prarasta...