Kas yra šeima

Sukūręs tryliktą pilnametražį vaidybinį filmą „Vagiliautojai“ („Manbiki kazoku“, Japonija, 2018), režisierius Hirokazu Kore-eda pagaliau sulaukė Kanų „Auksinės palmės šakelės“ ir „Oskaro“ nominacijos už geriausią užsienio filmą, o San Sebastiano kino festivalyje buvo apdovanotas už nuopelnus kinui. Ar tai geriausias Kore-edos filmas – kitas klausimas. Peržiūrėjusi beveik visus jo kūrinius drįsčiau teigti, kad „Vagiliautojai“ turbūt suprantamiausi Vakarų pasauliui ir dėl ne visai optimistinės (kaip būdinga režisieriui) pabaigos, ir dėl ne tokio akivaizdaus lengvumo.

Filmas paremtas tikra istorija, garsiai nuskambėjusia per visą Japoniją. Ankštame butuke (jei jį taip galima pavadinti) glaudžiasi kelios Šibatų šeimos kartos: močiutė Hatsue (Kirin Kiki), vyras Osamu (Lily Fanky) bei jo žmona Nobuyo (Sakura Ando), dar viena mergina Aki (Mayu Matsuoka) ir du vaikai – berniukas Šota (Jyo Kairi) bei mergaitė Juri (Miyu Sasaki).

Iš pirmo žvilgsnio „Vagiliautojuose“ vaizduojama paprasta šeima. Tačiau tėtis Osamu užsidirba pinigų pardavinėdamas daiktus, kuriuos vagia per kasdienes „ekspedicijas“ į parduotuves su Šota. Osamu žmona Noboyu viešbutyje skalbia patalynę bei drabužius ir taip pat pasisavina juose paliktus daiktus. Prie bendro šeimos biudžeto prisideda ir Aki, suteikdama vyrams, stebintiems ją per stiklą, malonumą. Močiutė Hatsue irgi nesėdi rankų sudėjusi – prie pensijos ji prisiduria lankydama mirusio vyro vaikus iš kitos santuokos, o šie atgailaudami už tėvo nuodėmes vis įbruka jai vokelį su pinigais.

Vieną vakarą, grįždami po eilinės „darbo“ dienos, Osamu ir Šota pamato gatvėje šąlančią mergytę Juri, tad nusprendžia savo ankštuose namuose priglausti ją kelioms dienoms. Tačiau Juri užsibūna, tampa naująja šeimos nare ir mokosi vagiliavimo subtilybių.

Tačiau Hirokazu Kore-eda – humanistas, kiekvieno žmogaus sieloje įžvelgiantis ką nors gero, vaikiškai naivaus. Jau viename pirmųjų savo vidutinio metražo dokumentinių filmų jis sutelkė dėmesį į mokinukų klasę, metus auginusią karvytę. Vaikai dominuoja visuose vėlesniuose jo filmuose, o suaugusieji, stebėdami vaikus ir su jais bendraudami, atranda jautrių ir gražių savo bruožų. Kore-edai visiški niekšai neegzistuoja. Ar tai būtų tariamų nusikaltėlių savižudžių grupelė („Atstumas“, „Distance“, 2001), ar vaikus kaip gegutė paliekanti motina („Niekas nežino“, „Dare mo shiranai“, 2004), ar tik apie karjerą galvojantis ir sūnų visai pamirštantis tėvas („Koks tėvas, toks ir sūnus“, „Soshite chichi ni naru“, 2013), ar prasilošęs buvęs rašytojas detektyvas („Po audros“, „Umi yori mo mada fukaku“, 2106), ar tris žmones nužudęs vyras („Trečioji žmogžudystė“, „Sandome no satsujin“, 2017).

Filme „Vagiliautojai“ taip pat nėra nė vieno neigiamo pagrindinio veikėjo, nors jie ir nusižengia sistemai vogdami. Be to, Osamu turi labai paprastą paaiškinimą: vogti galima, jei tai nėra niekieno nuosavybė, nes parduotuvėje išdėliotos prekės dar niekam nepriklauso, o ir parduotuvė dėl kelių prekių nebankrutuos. Kore-eda savo filmo veikėjų neteisia, veikiau kritiškai žiūri į Japonijos biurokratinės sistemos atstovus, pasirengusius išardyti, jų nuomone, nenormalią šeimą. Tokią, kurią Kurtas Vonnegutas savo knygoje „Katės lopšys“ apibūdino terminu „karasas“: tai žmonių grupė, kurią vienija dvasinis, o ne kraujo ryšys. Tokia šeima gali būti daug tvirtesnė nei biologinė. Šiame filme, kaip daugelyje ankstesnių, Kore-eda vėl gręžiasi į šeimą. Tik šį kartą tarsi klausia: ką galima laikyti šeima? Ar moteris, pagimdžiusi vaiką, jau savaime gali būti laikoma mama? Filme ilgainiui pradeda aiškėti, kad visi nariai nesusiję giminystės ryšiais. Pas močiutę glaudžiasi ne jos sūnus ar dukros, berniukas Šota buvo kadaise išgelbėtas Osamu iš užrakinto automobilio, o Juri paimta sušalusi tiesiog iš gatvės. Netrukus paaiškėja, kad jos ieško tikra šeima, bet mergaitė atsisako į ją grįžti dėl smurtavimo. Be to, ją priglaudę žmonės Juri rūpinasi labiau (maitina, rengia, dažnai apkabina) nei tikrieji tėvai.

Šiame filme turbūt akivaizdžiausiai parodomos ir sociopolitinės problemos, kurios dominavo ir Kore-edos juostoje „Niekas nežino“. Tai pasakojimas apie motinos pamestus tris vaikus. Tačiau „Vagiliautojuose“ šeima vaizduojama daug tikroviškiau. Tai žmonės, gyvenantys visiškame visuomenės paribyje. Tačiau, kad ir kaip skurdžiai gyventų, jie jaučiasi laimingi, mylimi ir visiškai nepriklausomi. Pasakos nuotaiką kuria ir Ryûto Kondô kamera, sušvelninanti dramatizmą. O istorija, galėjusi tapti dar viena drama apie vaikų pagrobimą ir išnaudojimą, Kore-edos rankose tampa jautria šeimos studija, kurią ne taip lengva paprastai paaiškinti. Net ir šeimos pasaulis egzistuoja paraleliai su tikru gyvenimu, o režisierius per savo herojus teigia, kad galima atrasti grožį net ir pačiomis niūriausiomis bei beviltiškiausiomis aplinkybėmis. Regis, Kore-eda įtraukia į filmą visas anksčiau nagrinėtas temas: tai šeima, gyvenimiška neteisybė, kuri lydi nematomus milijoninio Tokijo žmones. Tačiau tokie žmonės kaip Šibatų šeima, rodos, egzistuoja ne tik filme: tokie jau gyveno ir prieš sukuriant filmą, gyvens ir jam pasibaigus.