Atrasti iš naujo

Nuo gegužės 20 d. „Skalvija“ kviečia susipažinti su rumunų kinu. Kartu su Rumunijos ambasada pristatomoje programoje – septyni vaidybiniai filmai, sukurti nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios iki mūsų dienų.

 

Pasaulyje rumunų kinas pirmiausia asocijuojasi su pastaraisiais dešimtmečiais pasaulinio pripažinimo sulaukusia Naująja kino banga. Jos kūrėjai Cristi Puiu, Cristianas Mungiu, Corneliu Porumboiu, Radu Jude gilinasi į šalyje vykstančią politinę ir socialinę transformaciją, bando suprasti permainas išgyvenančių žmonių jausmus, analizuoja gėdingus šalies istorijos puslapius. Tačiau rumunų Naujoji banga neatsirado tuščioje vietoje. Tai įrodys ir keli šioje programoje rodomi filmai – 1969-aisiais Luciano Pintilie sukurta „Rekonstrukcija“ bei Dano Pitos „Varžybos“. Jie atskleidžia, kad siaubingas laikas, suformavęs Mungiu, Puiu ir kitus Naujosios rumunų bangos kūrėjus, paveikė ne tik jų sąmonę, bet ir padėjo suformuoti naujojo rumunų kino kūrėjų stilių bei požiūrį į filmuojamą tikrovę.

 

Tolima pradžia

Kino seansas Bukarešte pirmąkart įvyko 1897 m. gegužės 27 d. – tada buvo parodyta brolių Lumiere’ų filmų programa. Lumiere’ų operatorius Paulis Menu pirmasis filmavo ir Rumunijoje – tais pačiais metais užfiksavo, kaip karalius Karolis I priima paradą. Kai Menu nusprendė parduoti kino kamerą, ją įsigijo garsus gydytojas neurologas Gheorghe Marinescu. Jis norėjo dokumentuoti savo darbą ir 1898 m. kartu su Constantinu M. Popescu sukūrė, ko gero, pirmą kino istorijoje mokslinį dokumentinį filmą „Judėjimo problemos sergant įgimta hemiplegija“ („Tulburarile mersului in hemiplegia organico“).

 

XX a. pradžioje šalyje pradedami statyti kino teatrai. Iš pradžių tik Bukarešte, kuris tada buvo vienas šiuolaikiškiausių ir kosmopolitiškiausių Europos miestų. Čia ir sukurtas pirmasis rumunų vaidybinis filmas – Grigore’s Brezeanu „Lemtinga meilė“ („Amor fatal“, 1911). Netrukus Brezeanu pradėjo bendradarbiauti su turtingu teatro direktoriumi ir kino juostos ryškinimo laboratorijos savininku Leonu Popescu. Taip gimė Brezeanu prodiusuotas dviejų valandų trukmės filmas apie rumunų išsivadavimo karą „Kova už nepriklausomybę“ („Independenta Romaniei“, 1912), kurį režisavo Aristide’as Demetriade. Pirmasis pasaulinis karas sustabdė vaidybinio kino gamybą – apsiribota tik kino kronikomis. 1919 m. gaisras sunaikino beveik visus Leono Popescu studijos filmus. Išliko tik „Kova už nepriklausomybę“.

 

Trečiojo dešimtmečio pradžioje Rumunijoje sparčiausiai vystėsi kino animacija, jos pionierius buvo Aurelas Petrescu. Tada debiutavo ir trys režisieriai – Jeanas Mihailas, Ionas Jahighianas ir Jeanas Georgescu, įvedę rumunų kiną į garsinio kino laikus. Tačiau iki 1948-ųjų Rumunijoje dominavo užsienio filmai, o nacionalinio kino gamybą skatino prie Nacionalinio turizmo departamento įkurta kino sekcija. Ketvirtuoju ir penktuoju dešimtmečiais buvo ekranizuojami rumunų literatūros klasikai, kuriamos muzikinės komedijos. Iš jų išsiskiria Jeano Georgescu „Audringa naktis“ („O noapte furtunoasa“, 1942) – rumunų klasiko Iono Lukos Caragiale satyrinės pjesės ekranizacija.

Nuo 1944-ųjų šalį valdė komunistas ir diktatorius Gheorghe Gheorghiu-Dej. 1948-aisiais kino gamyba ir platinimas Rumunijoje buvo nacionalizuoti, įkurtos kino studijos, atidaryti specialistų rengimo kursai, bet filmų sukurta nedaug: 1950–1954 m. pastatyti tik penki pilnametražiai vaidybiniai filmai, atspindintys visus socialistinio realizmo stereotipus. Gamyba pagyvėjo tik 1957 m. šalia Bukarešto pastačius kino studiją „Buftea“. Tada pasirodė filmų, sudominusių ir tarptautinę auditoriją, kad ir vėliau vienu svarbiausių rumunų kino kūrėju tapusios aktoriaus ir režisieriaus Liviu Ciulei „Išsiveržimas“ („Eruptia“, 1957). Tačiau svarbiausias šio dešimtmečio režisierius buvo animatorius Ionas Popescu-Gopo, pelnęs Kanų apdovanojimą už trumpo metražo filmą „Trumpa istorija“ („Scurta istorie“, 1956). Populiarių visame pasaulyje jo animacinių filmų herojus buvo eilinis žmogus iš gatvės Gopo, su nuostaba stebintis vis naujus civilizacijos pokyčius.

 

Autorių kinas

Septintojo dešimtmečio pradžioje Gheorghiu-Dej pradėjo vykdyti antisovietinę politiką, plėtoti kontaktus su Vakarais, siekdamas sumažinti Kremliaus įtaką Rumunijoje. Po jo mirties 1965 m. panašios strategijos laikėsi ir Nicolae Ceausescu, kuris stengėsi bendradarbiauti su Vakarų vadovais. Rumunijoje pradėti kurti bendros gamybos filmai, čia filmavo Henri Colpi, Rene Clairas. Netrukus debiutavo vienas žinomiausių rumunų režisierių Sergiu Nicolaescu (1913–2013), jo pastatytas įspūdingas istorinis filmas „Dakai“ („Dacii – Les Guerriers“, 1965), kuriame vaidino tūkstančiai statistų ir prancūzų aktoriai, pasakojo, kaip Roma užkariavo dakus ir kaip pradėjo formuotis rumunų tauta. Netrukus Nicolaescu tapo žanrinio kino specialistu ir kelis dešimtmečius kūrė istorines freskas, detektyvus, trilerius. Jį, beje, prisimena ir šiemet „Kino pavasaryje“ rodyto Radu Jude’s filmo „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ veikėjai.

 

Rumunų kino raida pagyvėjo antroje 7-ojo dešimtmečio pusėje, kai tarptautinės sėkmės sulaukė Ciulei filmas „Pakartųjų miškas“ („Padurea spanzuratilor“, 1964), rodęs rumunų karius Pirmajame pasauliniame kare ir Kanuose pelnęs apdovanojimą už geriausią režisūrą. Tapo akivaizdu, kad rumunų režisieriai nori rodyti skausmingus savo šalies istorijos puslapius. Tačiau šis filmas jam buvo paskutinis. Ciulei pavertė vieną Bukarešto teatrą, kurio meno vadovu dirbo, viena svarbiausių šalies scenų, bet buvo atleistas po bandymų statyti N. Gogolio „Revizorių“ ir priverstas emigruoti iš šalies.

 

1966 m. kine debiutavo Lucianas Pintilie (1933–2018), antrasis jo filmas „Rekonstrukcija“ („Reconstituirea“, 1969) tapo bekompromisiu totalitarinės valdžios kaltinimu. Dabar šis filmas laikomas svarbiausiu ir geriausiu rumunų kino istorijoje, bet savo šalyje jis buvo draudžiamas iki 1990 metų. Tai pasakojimas apie du studentus, kurie po girtų muštynių atsiduria areštinėje ir turi priešais kamerą rekonstruoti muštynes kuriamam edukaciniam filmui apie chuliganizmo žalą. Filmas tapo kaltinimu represiniam režimui. Jo premjera įvyko 1970 m. Kanuose, o režisierius pateko į valdžios nemalonę. Jo filmai nuolat atsidurdavo „ant lentynos“, režisuoti spektakliai būdavo nuimami. Pintilie emigravo į Prancūziją. Ten kūrė filmus ir statė spektaklius, o į Rumuniją grįžo 1992 m. su filmu „Ąžuolas“ („Balanta“), kuriame sujungė socialinę satyrą ir pototalitarinę utopiją. Dar 7-ajame dešimtmetyje į rumunų kiną perkėlęs prancūzų Naujosios bangos dvasią ir stilių, Pintilie tapo naujos kartos kūrėjų mokytoju ir moraliniu autoritetu. (21 d. 19 val.)

 

Pintilie emigravus, Rumunijoje netrukus prasidėjo permainos: Ceausescu pradėjo įvedinėti savą Kinijos kultūrinės revoliucijos versiją, kultūros raida turėjo paklusti ideologinės kontrolės sistemai. Totalitarinis „Karpatų genijaus“ (taip save liepė oficialiai vadinti diktatorius) režimas tapo vienu radikaliausių Europoje. Šalis pamažu virto visuotinio sekimo, skundimo ir policinio teroro erdve. Slaptųjų tarnybų vaidmuo vis augo, o kartu ir kino kontrolė. Rumunų kinas pasinėrė į krizę, kuri, atrodė, niekad nesibaigs. Todėl 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių filmų, kurie išsaugojo autorinio kino dvasią, nėra daug. Tarp jų – Mircea Daneliuco (g. 1943) filmas „Mikrofono testas“ („Probă de microfon“, 1979). Tai kritiškas žvilgsnis į Rumuniją, kur kiekvienas gali tapti įtariamuoju ar kaltinamuoju. Moralinio pasirinkimo klausimus režisierius formuluoja netiesiogiai. Jauna moteris pagaunama važiuojanti be traukinio bilieto. Jai skiriama bauda. Televizijos darbuotojams – tai jau siužetas. Jie ketina parengti reportažą ir pamėginti išsiaiškinti, kodėl mergina elgiasi keistai. (23 d. 19 val.)

 

Kitas Daneliuco filmas „Sraigių senatorius“ („Senatorul melcilor“, 1994) pasakoja apie korumpuotą politiką, kuris atvyksta pailsėti į mažą kaimelį. Vieną dieną jis dalyvauja vėjo jėgainių atidaryme, o po šventės užsinori sraigių. Gyventojai stengiasi visai būdais įsiteikti senatoriui, o šis net nepastebi jų problemų. (22 d. 19 val.)

Vienas garsiausių 9-ojo dešimtmečio filmų – Dano Pitos „Varžybos“ („Concurs“, 1982) – įdėmus žvilgsnis į rumunų visuomenę. Jo herojai – vienos valstybinės institucijos darbuotojai – savaitgalį pasiklysta miške ir pradeda lenktyniauti, kuris pirmas suras kelią namo. Tačiau kažkuriuo momentu varžybos pavirsta kelione į save. (24 d. 19.10).

 

Nae Caranfilo filme „Asfalto tango“ („Asfalt tango“, 1996) pasakojama istorija – universali visoms šalims, išgyvenusioms staigų perėjimą nuo vienos santvarkos prie kitos. Pasakodamas apie dvylika jaunų rumunių, kurias įtartinas impresarijus ir dar įtartinesnė verslininkė suvilioja vykti į Paryžių ir užkariauti Vakarus, režisierius supriešina du pasaulius. Vieną – archajišką, paremtą meile, šeima, paprastumu, ir kitą – šiuolaikinį, kuriame klesti sėkmės kultas, cinizmas ir galia. (25 d. 16.40). Kitas šio režisieriaus filmas „Filantropika“ („Filantropica“, 2001) perkels į šių dienų Bukareštą, kur vakare išeiti į miestą su gražia moterimi gana rizikinga. Kuklus licėjaus mokytojas Ovidijus to sau negali leisti. Tačiau beprotiškai įsimylėjęs dvidešimtmetę Dianą jis pradeda ieškoti naujų pajamų šaltinių ir pasineria į neįtikėtiną, bet kartu pavojingą elgetų mafijos pasaulį. (20 d. 19.30)

 

Naujausias šios programos filmas – Alexandru Maftei „Panelė Christina“ („Domnisoara Christina“, 2013) – sulaukė rekordinio žiūrovų skaičiaus Rumunijoje. Filmas sukurtas pagal dar Rumunijoje 1936 m. parašytą filosofo, religijų istoriko, mitų tyrinėtojo Mircea Eliade’s (1907–1986) romaną. Pasirodžius knygai, Eliade buvo kaltinamas pornografijos platinimu ir net nušalintas nuo dėstytojavimo. Pagrindinė romano veikėja yra strigoi (rumunų ir moldavų mitologijoje tai vampyras arba ragana, kuriais pavirsta pakaruokliai). Eliade romane analizavo erotikos ir mirties vaidmenį žmogaus gyvenime. Filmo veikėją tapytoją Jegorą, kuris su drauge persikėlė į šeimos dvarą, persekioja nerami panelės Christinos, nužudytos per 1907-ųjų sukilimą, siela. (26 d. 16.40)

Įėjimas su nemokamais bilietais.